0
Knygos

Vaikystės šešėliai. Žydrūnas sadauskas


Pradėjusi skaityti Žydrūno Sadausko knygą, tikėjausi daug.
Keletas žmonių, kurie mane seka labai rekomendavo paskaityti, o ir buvau spėjusi pamatyti keletą gerų atsiliepimų Goodreads bei Knygos.lt. Pirkau gana spontaniškai, nespėjau, net pasidomėti autoriumi, ką šiaip jau mėgstu padaryti 🙂

Ši knyga yra apie vaikystės įtaką suaugusiojo pasauliui. Žydrūnas pasakoja apie įvairius archetipus, kurie susiformuoja vaikystėje ir lydi mus visą gyvenimą. Taip pat pasakoja, kaip iš to išsivaduoti.

Knygos idėja įdomi, archetipų teorijos intriguoja, viskas turėtų būti kaip ir faina, bet pradėjus skaityti, gana greitai ėmė plūsti prieštaringi jausmai. Nesupratau, kas man kliūva, tad knygą trumpam padėjau į šalį ir pasidomėjau autoriumi 👁️‍🗨️

👉 Žydrūnas aštuonerius metus užsiima veidoskaita ir yra apie tai parašęs knygą, veda įvairias paskaitas, konsultacijas, aktyviai reiškiasi Youtube kanale ir turi tikrai daug sekėjų. Viskas kaip ir gerai, prieš veidoskaitą neturiu nieko prieš. Be rimtesnės psichologinės literatūros esu skaičiusi ir nemažai netradicinės psichologijos atstovų knygų. Tarkim, tas pats Dmitrijus Trockis, David Hawkins, Hale Dwaskin. Šių autorių knygos man susiskaitė lengvai ir puikiai. Skaitydama Sadausko knygą taip nesijaučiau…

Punktais pavardinsiu momentus, kurie sukėlę dvejonių:

📌Neaišku, kuo autorius remiasi. Lyg ir kalba, kad remiasi šiuolaikinių netradicinės psichlogijos atstovų metodais (kažkaip taip rašė), bet nėra jokių šaltinių ar nuorodų, kuo jis remiasi iš tiesų. Kartais pamini, kad remiasi savo tyrimu, bet vėlgi, visiškai neaišku, apie kokį tyrimą eina kalba.
📌Jaučiasi autoriaus nusistatymas prieš psichologijos mokslą. Vienu metu jis užsiminė, kad ir pats studijavo psichologiją, bet metė, nes jam įdomiau ne teorija, o praktika. Susidarė įspūdis, kad psichologai tėra teoretikai.
📌Nepatiko ir frazės “kiek pažįstu psichologų, jie visi turi daug daugiau problemų nei aš”. Taip, didelė dalis psichologų pasirenka tokį kelią, nes ir patys buvo patyrę sunkumų. Manau, kad tai pliusas, o ne minusas.
📌Daug kur kartojasi “psichologija/statistika sako vienaip, bet kiek aš esu sutikęs žmonių, tai kitaip”. Ar galime vertinti pasaulį pagal sutiktus savo aplinkos žmones? Ar tai tikrai atsveria mokslinius tyrimus?
📌Vartojama daugybė neaiškių žodžių, kurie, manau paprastam skaitytojui nesuprantami (bent jau aš nesupratau). Pavyzdžiui “reflektorinis, pliusinė/minusinė sistemos ir pan.”.
📌Autorius kalba, kad tradicinė psichologija neva skelbia, jog vaikystė didžiausią įtaką žmogaus charakteriui daro iki trejų metų. Esu perskaičiusi labai daug literatūros šia tema ir kiek domėjausi, psichologija sureikšmina laikotarpį iki paauglystės. O žmogaus smegenys vystosi net iki 25 metų.
📌Kalbėdamas apie vaikystės įtaką, daug kartojo, kad “pagyrimai” ir “lepinimas” yra blogai, bet nesukonkretina, kas tai yra iš tiesų. Tarkim, šiuolaikinė psichologija kalba, kad iškart atliepti į vaiko poreikius jam pravirkus, nešioti ant rankų nėra lepinimas. Lepinimas, šiaip jau, labai slidi tema ir čia, gal labiau tiktų žodis “nepriežiūra”. Kaip ten bebūtų, nesupratau, ką autorius turi galvoje. Lygiai tas pats su “pagyrimais”, kurie gali sužaloti vaiką psichologiškai. Kokie konkrečiai?
📌Knygoje kalbama daugybe temų. Autorius kalba ir apie mitybą bei sportą. Veganai, vegetarai bei žaliavalgiai, jo nuomone, nemyli savęs. Taip pat savęs nemyli ir besilaikantieji dietų ir sportuojantys treniruoklių salėje. Sutinku, kad kraštutinumai gyvenime nėra gerai, dažnai tai tikrai signalizuoja problemas bei nemeilę sau, bet ar tikrai visuomet? Ar turi teisę autorius teigti, kad mėsą valgyti būtina, o geriausias sportas, tarkim, plaukimas.
📌Galiausiai mane pribaigė sakinys, kad, jei žmogus kritikuos šią knygą, jis yra budelis (tas, kuris kategoriškas, nepriima kitų nuomonių, nenori tobulėti, linkęs kaltinti ir pan.).

🤝 Palaikau autorių už drąsą ir tai, kad siekia tobulėti. Galbūt jo tiesas priimčiau visiškai kitaip, jei būtų kitoks rašymo stilius bei parinkti kitokie žodžiai. O dar vis pagaudavau savęs mąstant, kad autorius kiek arogantiškas. Kaip ir yra ištiesų nežinau. Tai tėra mano nuomonė, kuri gali visiškai nesutapti su jūsiške.

O jūs ar skaitėte?

Jums dar gali patikti:

4 komentarai

  • Atsakyti
    Stasys
    2020 3 rugsėjo paskelbta 10:12

    “Žmogus gali įgyti žinių, bet ne išminties. Keli didžiausi visų laikų kvailiai buvo mokyti žmonės” – Ispanų patarlė.
    Tam kad skaityti ir suprasti reikia tam tikro pasiruošimo, dalyko žinojimo. Sugebėti perskaityti protingas knygas , deja nepakanka. Man visiškai nesvarbu kiek tobulas Žydrūno Sadausko kūrinys pagal formą. Man svarbu išsakytos mintys, pastebėjimai, kurių buvimą ir svarbą jau galiu įvertinti. Deja, bet perskaityti ir suvokti ką perskaitei yra skirtingi dalykai. Visos pastabos autorės Rasos išsakytos Ž. Sadausko adresu būtų pasiekusios baigtinį variantą jeigu būtų paminėta autorės nuomonė apie Žydrūną kaip apie vyrą. Ačiū.

    • Atsakyti
      Rasa
      2020 3 rugsėjo paskelbta 13:35

      Ačiū jums už nuomonę

  • Atsakyti
    Jurgita
    2020 3 spalio paskelbta 13:19

    Galvojau, kad man vienai pasirodė keistoka ši knyga. Tačiau, kai perskaičiau Jūsų atsiliepimą, supratau, jog ne. Subjektyvus autoriaus požiūris į kai kuriuos dalykus mane irgi glumino.

  • Atsakyti
    Mindaugas
    2020 27 spalio paskelbta 13:13

    O man tai buvo viena iš geresnių skaitytų populiariosios psichologijos knygų per kokius 5-6 paskutinius metus. Pradžioje skeptiškai į ją žiūrėjau, juo labiau, kad lietuvių autorius, ką jis gali gero pasakyti? Juk yra žymiai “šūstresnių” psichologų Pasaulyje, bet perskaitęs nenusivyliau. Autoriaus rašymo stilius tikrai gali pasirodyti dažnai grubus, tačiau man tas labai patiko. Kiek galima skaityti švelnių liūliavimų apie psichologiją, kurie nelabai ką pasako, o tik stengiasi išlaviruoti ir būti nuolankūs skaitytojui? Autorius tiesiai šviesiai rėžia tiesą į akis, kad ir kokia nemaloni ji būti. Esu nustebęs, kad tikrai yra nemenkas skaičius žmonių, kuriems ši knyga nepatiko ir netiko. Bet iš kitos pusės visiškai suprantu, nes viena paslėpta, o gal tiesioginė autoriaus perfrazuota mintis būtų: “Jei pripažinsi teisybę koks esi ir paleisi praeitį, tik tada išsilaisvinsi.” Kadangi pripažinti teisybę ir paleisti praeitį žmogui tikrai yra sunku, jis tam ir priešinasi ir atsiranda konfliktas, kuris sako: “Knyga prasta”. Nežiūrėkite į šią knygą, kaip į psichologijos vadovėlį ar neginčijamą tiesą. Pažvelkite į tai, kaip į dar vieną nuomonę, kurią galite priimti arba atmesti ir tada ji jums tikrai patiks 😉 O gal susimąstysite ir rasite savo tiesą? Sėkmės skaityme 😉

Jūsų komentaras: