0
Žyma

Psichologija

Knygos

Šia knyga susidomėjau dėl jos turinio ir dėl autorės – profesorės Danutės Gailienės. Psichologų pasaulyje ji gerai žinoma dėl savo darbų ir tyrimų savižudybių ir psichologinio skausmo temomis.
Pabandysiu apie knygą “Ką jie mums padarė” papasakoti paprastais žodžiais 🙂

➡️Knyga rimta ir gili, joje remiamasi tyrimais ir statistika, o kalba eina apie traumas, kurias patyrė mūsų tauta per pastąrąjį šimtmetį (karai, okupacijos, trėmimai, Černobilio nelaimė). Trumpai tariant, profesorė pasakoja mūsų istoriją ir kokią tai įtaką padarė tautai psichologine prasme.

🤓Keletas minčių iš knygos:
📌 Ne kėkvienas patyręs sunkią traumą būtinai “turi” potrauminio streso sutrikimą. Žodžiu “trauma” yra pernelyg dažnai švaistomasi į kairę ir dešinę.
📌 Mūsų šalies istorija padarė didelę įtaką žmonių asmenybėms. Mūsų tėvai ir seneliai gyveno laikais, kai tam, kad išgyventum turėjai būti ir mąstyti taip pat kaip ir kiti.
📌 Po karų ir okupacijų mūsų ir kitose šalyse dažnas būdas slopinti kilusį nerimą ir sunkias emocijas buvo alkoholis. Kol kitos šalys su šia problema tvarkėsi, Lietuvoje kurį laiką alkoholio reklamos buvo net padažnėjusios ir palaisvėjusios, kas dar stipriau išaugino vartojimą.
📌 Skirtingi tyrimai rodo, kad kartais labiau sutraumuoja net susidūrimas su trauma, o žinojimas, kad ji gali įvykti ir jos laukimas. Pvz. Kariai, kurie laukė bombardavimo povandeniniame laive patyrė sunkesnių psichologinių pasekmių, nei tie kariai, kuriuos visgi ėmė pulti ir bombarduoti.
📌 Lietuvoje beveik 40 proc. vyrų neišgyvena iki 60 metų. Jie miršta gana jauni, o mirtys neretai būna susijusius su priklausomybėmis ar ligomis, kurias sukelia stresas.

Knyga man patiko, nors neslėpsiu – skaityti buvo ir sunkoka, ir skaudu. Manau, kad ji tinkama tiems, kas rimtai domisi psichologija ir nebijo kiek sausenio, mokslinio rašymo stiliaus. Čia daug puikių temų, daug skaičiukų ir daug vietos pamąstymui apie save ir savo artimuosius. Jei vis iškyla klausimų apie tai, kodėl lietuvių tauta yra tokia, kokia yra ar kodėl gi Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi – būtinai paskaitykite.

Jei jus domina psichologinės temos ir tokio pobūdžio knygos, kviečiu apsilankyti ir mano Instagram paskyroje @RASARASO

Mintys

Ar jūs mokate kritikuoti?

Kritika gali būti labai naudinga, jei ją išsakote tinkamai. Bet kokia ta tinkama kritika?🤔

Pastebėjau, kad daug kas iš žmonių visiškai nežino apie tokį dalyką kaip sumuštinio principas. O nemokėjimas išsakyti kritiką gali įžeisti kitą žmogų, o ir šiaip – tokia kritika yra bevertė ir nekonstruktyvi. Žmogaus psichika automatiška priešinasi, jei žmogus yra kaltinamas/kritikuojamas/puolamas/jam bandoma sukelti gėdą.

📌Jei drėbiate kritiką (vaikams, vyrui, kolegoms, draugams ar dar kažkam) tiesiai šviesiai ir grubiai – garantuoju 100proc. kad nepakeisite nei to žmogaus, nei jo elgesio, nei situacijos.

📌Buka kritika skatina pasipriešinimą. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų pasakęs “kaip naudingai mane sušiko, kitą kartą būtinai pasielgsiu kitaip/tai ženklas man keistis”. Jūs pažįstat tokių?

📌Bloga kritika yra tiesmuka, neargumentuota, neturinti tikslo, pasakyta valdant emocijoms. Na, pavyzdžiui:
– Šita knyga/filmas/paveikslas yra tragiški.
– Kaip tu galėjai taip siaubingai atlikti darbą?
– Tu idiotas!
– Tas restoranas visiškai siaubingas.

📌Psichologai sako, kad tai, kaip kritikuojama kitus, daug pasako apie mus pačius. Žmogus, kuris myli save, mylės ir stengsis suprasti kitus. Aš dar pridėčiau ir tai, kad kartais mums tiesiog trūksta žinių, kaip tinkamai pateikti kritiką ir nemokame palaukti, kol emocija nuslūgs.

🥪Prie ko čia tas “sumuštinio” principas?
Jis paaiškina, kaip tinkamai išsakyti kritiką, kad kitas žmogus jus išgirstų.
Buitiškai tariant, tai reiškia – pasakyk kažką gero, tuomet kalk pastabą, pabaik geru.
Šį principą žino (tikiuosi) didžioji dalis vadovų ir jis nuostabiai veikia.

🤔Kaip tai atrodo praktikoje?
Visų pirma, prieš kritikuojant, apsvarstykite, ar jūsų nuomonė kažką pakeis. Tai esminis momentas.

O dabar pavyzdys iš mano gyvenimo. Kartą vadovas pasikvietė mane pabarti ir pabarė štai taip:

“Rasa, noriu tau padėkoti už atsakingai atliekamą darbą. Matau, kad stengiesi ir tavo rezultatai tai rodo. Jei tau pavyktų mažiau kalbėti pašalinėmis temomis darbo metu, būtų išvis puiku. Gerai, kad tai netrukdo tavo rezultatams, bet kitiems kartais būna sunku susikaupti. Tikiuosi, kad supranti mane teisingai. Dar kartą ačiū už tavo pastangas, esi šauni darbuotoja”.

O galėjo tiesiog drėbti “Kiti darbuotojai skundžiasi, kad tu daug kalbi. Nenoriu, kad tai pasikartotų”.

Jaučiate skirtumą?
Turbūt ir patiems smagiau ir lengiau priimti, kai kartu prie kritikos pridedama kažkas teigiamo.

Ir dar – visuomet galvokite, ką ir kaip sakote. Niekas taip nežeidžia, kaip žodžiai. Apie tai daug kalbu ir savo naujoje knygoje. Mes nežinome, kiek pažeidžiamas žmogus yra už telefono ekrano, tad būkime atsakingi ir atsargūs ❤️

Kviečiu draugauti Instagram’ą, kur reiškiuosi daug daugiau: https://www.instagram.com/rasa.raso/?hl=ur

Rasa

Mintys

Imposterio sindromas ir aš

Nemėgstu, kai kas nors sako, kad man sekasi, bet pati savo darbus dažnai nuvertinu. Lyg ir dirbu, suvokiu, kad nemažai padarau, turiu valios, bet va sušviečia, kad tai netikra, aš netikra ir pan. Pavyzdžiui, man atrodo, kad tai, jog parašiau dvi knygos tėra sėkmingas atsitiktinumas – nieko ypatingo nepadariau, yra šimtus kartų protingesnių, talintengesnių. Aš tiesiog užsispyrusi vidutinio lygio rašytojėle ir tiek. Net ne rašytoja, tiesiog rašantis žmogus.

Kai aktyviai vesdavau mokymus, kartais jausdavausi kaip apsimetelė ar koks tai “šaraškinas”. Ir nesvarbu, kad patirties sočiai – tiek praktinės, tiek teorinės, o mokymų dalyviai visuomet dėkodavo ir džiaugdavosi. Aš baltai pavydėdavau tiems, kurie pasitiki savimi ir net su minimaliomis žiniomis veda mokymus, konsultuoja, daro verslus. Nes pati savo žinias ir patirtį dažniausiai nuvertinu.

O dar jaučiuosi nedrąsiai, kai mane giria ar kažkaip “garbingiau” pristato. Galėčiau tęsti dar ilgai ilgai… Ir negalvokit, kad va tik zyziu ir nieko nedarau. Dirbu su savimi jau daug metų, situacija lėtai, bet gerėja. Žinau, kad su laiku susitvarkys, bet bliamba… kartais juodai užknisa.

Neseniai atradau, kad mano būsena turi pavadinimą – imposterio sindromas. Nei apsidžiaugiau, nei nuliūdau, bet va nustebau. Jei tikėti statistika, panašiai kaip aš, jaučiasi net 70proc. pasaulio žmonių 😵 rimtai???

Aš ne psichologė, tad negaliu nustatinėti priežasčių, bet regis suprantu, kodėl tokia esu aš.
Vaikai augę šeimose, kuriose buvo paslapčių (alkoholizmas, emocinis, fizinis ar kitoks smurtas) dažnai jaučiasi purvini, kalti, blogi, išgyvena gėdą. Juk niekam nepapasakosi apie šeimos rūpesčius, nes nesupras, nusisuks, nedraugaus, pasityčios. Pagirimai ir džiaugsmai atrodo netikri, nes nuolat galvoji “jei jūs žinotumėte apie mane visą tiesą, nusisuktumėtė”.

Kai mane aplanko tokios mintys dabar, primenu sau, kad aš nebe ta maža mergaitė, o suaugusi moteris. Aš šaunuolė ir esu verta visko, ką turiu ir dar daugiau. Aš darbšti ir talentinga. Aš myliu save ❤️

Ar radote panašumų?

Kviečiu draugauti Instagram’e. Čia rasite daugiau įrašų

https://www.instagram.com/rasa.raso/?hl=ur