0
Knygos

KNYGA: Motinos pienas

Jei gerai pamenu, šios knygos skaitymo bumas prasidėjo šiek tiek prieš knygų mugę. Nors tuo metu neskaičiau, žinojau, kad būtinai skaitysiu. Būtinai. Na ir perskaičiau, o kol mintys dar gana šiltos, sėduosi rašyti apžvalgos.

Pradėsiu nuo to, kad knygos autorė Nora Ikstena yra pripažinta geriausia šiuolaikinė Latvijos rašytoja, bet ne dėl to skaičiau, o dėl knygoje gvildenamos temos.  Neneigsiu, kad užkabino ir viršelis, kuris pasirodė ypač gražus ir atviras. Latviškas variantas visiškai kitoks ir turbūt nebūtų taip užkabinęs kaip šis.

Apie ką gi knyga?
Galvojau galvojau, kaip ir ką čia  parašyti, kad nepapasakočiau per daug. Knyga sukėlė daug emocijų, minčių, prisiminimų. Skaitydama daug galvojau apie savo ir mamos ryšį, savo mamos ir močiutės santykį, močiutės ir jos jau „amžiną atilsį“ iškeliavusios mamos santykį… Radau bendrų taškų, radau skirtumų.  Skaityti buvo liūdna, bet tuo pačiu ir malonu…

O istorija sukasi apie vienos šeimos moterų istoriją sovietmečiu. Ji apie močiutę (motinos motiną), motiną ir dukrą.  Ir nors knyga pavadinta „Motinos pienas“ ji tikrai ne apie šiltus ir artimus moterų santykius. Toli gražu…

Motina gimsta nors ir istoriškai sunkiu metu, bet apsupta meilės. Ir vis tik ji auga nelaiminga ir jaučiasi įkalinta tuometinėje sovietų Latvijoje. Po kiek laiko jai taip pat gimsta dukra, bet ką gi dukrai gali suteikti motina, kuri jaučiasi vergė ir kalinė savo pačios šalyje. O gal tik galvoje? Motina savo gyvenimo prasmę mato tik darbe, o dukra – motinos reabilitavime.

Knyga yra apie tai, kaip dukros tampa savo motinų motinomis. Apie vergovę ir laisvę. Apie pasirinkimą būti laimingiems ar kentėti. Apie meilę, kurią sunku suprasti ir apie dalykus, kurių mes, šiuolaikinės motinos, turbūt jau nebe patirsim ir nebe suprasim, gal tik nuogirdomis išgirsim iš savo pačių motinų ar močiučių.

Tai labai liūdna ir kartu labai graži knyga. Čia beveik nėra veiksmo, bet tikrai daug jausmo ir emocijų. Ryškūs motinos ir dukters portretai tiesiog purtė vidines sielos gelmes. Mėgavausi gražia literatūriška kalba ir metaforų gausa. Kai kurios jų įsirėžė itin giliai… Labiausiai įstrigo pamąstymai apie tai, kad vergovė gali būti turimoje laisvėje, o laisvę gali rasti net ir vergovėje.

P.S. Šią knygą skaitė mano mama ir jos draugė. Abejoms kūrinys didelio įspūdžio nepaliko.
O man paliko. Ir aš skiriu 4 balus iš 5.

O jūs ar skaitėte?

You Might Also Like

No Comments

    Leave a Reply