0
Knygos

KNYGA: Laimingi vaikai: iššūkis tėvams

laimingi vaikai issukis tevams

Laimingi vaikai: iššūkis tėvams

Mėgstu knygas apie vaikų ugdymą ir psichologiją. Kas kiek laiko vis ieškau pakaityti ką nors nauja. Taip atgaminu žinias, pasikraunu geromis idėjomis ir jaučiu, kad tampu sąmoningesnė. Šioji knyga buvo pirma po šiokios tokios pertraukos. Prieš tai skaičiau „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ ir visiems gyriau, kad tai geriausia skaityta knyga apie vaikus. Taigi „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“ patyrė iššūkį  atsiradusi knygų eilėje po tokio perliuko 🙂 skaitinys laukė manęs nuo knygų mugės. Knygą gavau dovanų iš leidyklos VAGA, tiksliau man leido išsirinkti ir aš pasirinkau būtent ją. Rinkausi dėl sklandžiusių dviprasmiškų atsiliepimų – vieni knygą gyrė, kiti peikė. Trumpai tariant, buvo labai įdomu, kaip gi ten viskas ištikrųjų!

Teatleidžia man VAGA, kurios knygas šiaip jau labai mėgstu, bet būsiu nuoširdi – knyga man nepatiko. Buvo gerų minčių, vienas kitas įdomesnis patarimas, visgi turbūt 80proc. informacijos kėlė neigiamus jausmus, skaitydama vis prieštaravau. Beje, ir patys autoriai prieštaravo patys sau. Bet apie viską iš pradžių.

Pradėsiu nuo to, kad autoriai pasisako prieš fizines bausmės, rėkimą, kaltinimus, žeminimą ir pan. auklėjimo būdus. Knygoje vis kalbama apie pagarbą vaikui, apie taisyklės, apie tai, kaip svarbu bendradarbiauti ir pan. Lyg ir viskas puiku, bet ne viskas auksas, kas auksu žvilga. Visų pirma, knyga parašyta 1964, senesnės kartos atstovų, o senesnė karta kaip žinote, labai rūpinosi vaikų fizine gerove, švara, maistu. Emocinis vaiko pasaulis ir jausmai tuo metu tikrai nebuvo taip analizuojami ir vertinami, kaip dabar ir tai jaučiasi. Nuo pirmų puslapių man nepatiko neigiama gaida ir kalbos apie tai, kokie vaikai yra išdykę, išlepę ir nevaldomi. Knygos pradžioje, matyt, autoriai norėjo aiškiai parodyti problemą, norėjo, kad skaitytojai susitapatintų su problemomis, bet toks tonas nuteikė neigiamai. O kur dar nuolat pasikartojanti griežta tariamoji nuosaka „Vaikas privalo, vaikas turi, mama ir tėtis privalo, turi būti tik taip ir ne kitaip… ir t.t.“.

Pavyzdžių buvo daug, tikrai daug ir visi jie gali pasirodyti gal net normalūs, bet… na pavyzdžiui, jei vaikas pasivaikščiojimo metu atsisako eiti namo, patariama pasiūlyti jam  pasilikti arba eiti kartu (jei pasilieka, tėvai turi nueiti palikdami vaiką verkti. Taip jis neva supras, kad tėvai kalba rimtai, pamatys logines pasekmes ir kitą kartą nebeišsidirbinės ir net norės bendradarbiauti. Arba, jei pas jus atvyko svečių, bet vaikas neleidžia pabendrati su drauge, patariama pasiūlyti jam eiti žaisti į kitą kambarį pačiam arba su tėvų pagalba, arba leisti ramiai pasišnekėti su drauge. Jei visgi vaikas toliau trukdo, derėtų jį ramiai/tvirtai išvesti iš kambario, nereaguoti į jo kaprizus.

Esu perskaičiusi nemažai šiuolaikinių psichologų knygų, kuriose viskas pateikiama kitaip ir daug įtikinamiau (su tyrimais) ir aš labiau linkusi tikėti ir pasitikėti būtent tais specialistais, kurie kalba apie tai, jog svarbu nenuvertinti vaiko jausmų pasaulio, jog labai svarbu mokėti skaityti tarp eilučių, įvertinti kontekstą, suvokti, kad vaiko smegenys veikia kitaip nei suaugusio žmogaus. Tai, kas mums gali atrodyti, kaip „žiūri į akis ir daro specialiai“, gali būti visai kas kita, ir dažniausiai būna kas kita. Apie tai, kaip veikia vaiko smegenys galite paskaityti „Auklėjimas be dramų“, „Viską išbandžiau“, „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“. Prieš bukai nusprendžiant, kad vaikas šiaip sau ožiuojasi, verta pamąstyti apie tai, kad gal jis alkanas, pavargęs, sušalęs ar perkaitęs, gal jam trūkstą dėmesio, nes pastaruoju metu turite daug rūpesčių ir skiriate jam mažiau dėmėsio, o gal vaikas pavydi mažajam broliui ir sesei ir būtent tokiu būdu parodo, kad jam reikia meilės. Man labai patiko knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ mintis, kad kuo blogiau vaikas elgiasi, tuo labiau jam reikia mūsų meilės. Tiesiog vaikai taip sutverti ir kol nesuauga, dėmeso dažnai reikalauja netinkamais būdais. Ir mes juos turime ne atstumti apsimesdami, kad bendradarbiaujame ir suteikiame pagarbią galimybę apsispręsti. Mes, tėvai, privalome parodyti, kad mylime vaikus net tada, kai šie krečia aibes, išsidirbinėja ir elgiasi ne taip, kaip mums norisi.

Pritariu, kad vaikams reikia ribų, esu ir už tai, kad žodis NE reikalingas. Pritariu, kad vaikas turi patirti logines savo veiksmų pasekmes, tai yra būtina, nes mes juk mokome vaiką, kaip gyventi. Bet visiškai atmetu betkokius patarimus, kuriuose kalbama apie tai, kad vaiką reikia palikti vieną paverkti, nekreipti į tai dėmesio, ignoruoti. Suaugę tokie vaikai problemas išgyvena viduje, nėra linkę dalintis su kitais, nes nuo pat pirmųjų gyvenimo metų išmoko, kad „kai elgiuosi netinkamai, į mane reaguoja šaltai, o tai reiškia, kad geriau niekam nepasakoti apie savo problemas ir blogąją pusę, nes nuo manęs nusisuks“.

Tai tiek. Knygą vertinu 2 balais iš 5. Knyga mane nepatiko. VAGA turi vis1 gausybę puikių knygų, kurias galite drąsiai skaityti. Na, kad ir „Ramūs tėvai, laimingi tėvai“ – pati geriausia skaityta knyga.

You Might Also Like

No Comments

    Leave a Reply