0
Mintys

ISTORIJA: Apie berniuką Ruslaną ir netektį

Paskutiniu metu labai daug sapnuoju. Sapnuoju labai ryškius sapnus, jų tiek daug, kad kartais vargiai viską prisimenu. Jie mane vargina. Kaskart po tokios nakties jaučiuosi ne pailsėjusi, o pavargusi. Na, o šiąnakt sapne netikėtai pamačiau berniuką Ruslaną iš savo vaikystės. Gyveno jis gretimame name, su mama, močiute, tėčiu ir dar kažkokiais giminaičiais. Ruslano šeima gyveno gana kukliai, bet mes, vaikai, to lyg ir nematėm. Jis visuomet buvo liesas, išblyškęs, vienas iš pirmųjų kieme pradėjo rūkyti, bet niekad nieko neskriaudė ir neįžeidinėjo, buvo ramus, neįsiveldavo į muštynes, beveik nesikeikdavo (lyginant su kitais berniukais).

Mūsų kieme buvo daug vaikų. Ir visi augome draugiškai, kiemas aidėdavo nuo linksmų šūkavimų ir žaidimų, laiką dažnai leisdavome būryje.

Vieną rytą išėjus į lauką Ruslanas nepasirodė. Kieme buriavosi suaugę ir senukai, kažką paslapčia šnekėjo. Įėjimas į daugiabutį, kuriame gyveno kiemo draugas, buvo aptvertas. Suaugusieji mums rankomis rodė, kad eitume kažkur toliau. Apėmė nerimas. Buvo aišku, kad kažkas nutiko…

Daugiabučio rūsyje berniukai buvo įsirengę nedidelę sportą salę (vadinom ją “kačialka”). Ir štai, ta rytą Ruslanas nusileido apačion ir pamatė didelį kabantį kūną… Iš pradžių neatpažino jo, bet suprato, kad tai pakaruoklis. Klykdamas išbėgo laukan… Ėjo kalbos, kad vargšas klykė taip, jog riksmas aidėjo per visus tris namo aukštus. Vėliau paaiškėjo, kad ten buvo jo tėtis. Visą laiką galvojau, kad tai buvo kažkoks nepažįstamasis, bet vaikystės bičiulė, su kuria bendraujam iki šiol, neseniai patikino, kad tikrai tikrai tėtis… 

Tiesą pasakius, man nebuvo svarbu, kas ten buvo, tiesiog buvo iki skausmo gaila Ruslano, bet tuo metu nė vienas iš mūsų vaikų neišdrįsome prieiti jo paguosti, niekada apie tai neklausėme ir net neužsiminėme žodžiu. Mums buvo baisu, liūdna…norėjosi tai užmiršti, bet užmiršti buvo sunku… aš ilgą laiką naktimis sapnuodavau košmarus.

Kiek pamenu, po visų tų įvykių Ruslanas labai pasikeitė. Tapo dar tylesnis, beveik nepasirodydavo kieme, labai daug rūkė, o po kiek laiko kuriam laikui pakeičiau gyvenamąją vietą, tad jo nebemačiau ir nežinojau kaip jo gyvenimas klostosi toliau. Iš kiemo draugų liko vos keli su kuriais palaikiau ryšį, o ir jie negalėjo pasakyti, kaip ten laikosi Ruslanas…

Iki šiol prisimenu tą berniuką ir jo istoriją. Praėjo beveik dvidešimt metų, bet matau, kad mažai kas pasikeitė. Apie savižudybes ir mirtį mažai kalbama iki šiol. Žmonės bijo šios temos, bijo reakcijos, bijo dar labiau nuliūdinti, nesupranta… o juk tiems, paliktiesiems taip reikia meilės, dėmesio ir rūpesčio. Galiu tik įsivaizduot koks išsigandęs, nusivylęs ir vienišas jautėsi Ruslanas. Juk mes kurį laiką jo net bijojome. Aš bijojau ne tik jo, bet net ir to namo,  jo įėjimo ir apskritai po to karto paniškai pradėjo bijoti rūsiu.

Sako nereikia bijoti kalbėti su vaikais apie mirtį ir skaudžius įvykius, neverta apsimesti, kad nieko nebuvo. Aišku, nereikia ir pasakoti iki smulkmenų, bet kalbėti apie tai svarbu. Vaikai turi lakią fantaziją ir ima prisigalvoti dar didesnių nesąmonių, net imti kaltinti save, o taip išsivysto tik dar didesnės baimės. Labai patiko patarimas, kad sunkiose situacija visuomet tinka mažiau kalbėti pačiam ir daugiau paklausinėti vaiko – Kaip jautiesi? O kaip tau atrodo, kas nutiko? Kaip manai, kur tas žmogus pateks? Vaikai sugalvoja savo atsakymą, jį įvardija žodžiu, o su tėvu pritarimu nurimsta. Gal ne iškart, bet po truputį…

Ar kalbate su savo vaikais apie mirtį? Ką apie tai Jums pasakojo Jūsų tėvai?

Rasa

 

Jums dar gali patikti:

Komentarų nėra

    Jūsų komentaras: