0
Mintys

ISTORIJA: Apie alkoholikę kaimynę Antaniną ir patyčias

Vienas iš labiausiai įsiminusių personažų mano gyvenime yra/buvo kaimynė Antanina (tuomet man buvo kokie septyneri). Ji gyveno gretimame name, buvo asociali. Tiksliau, kaip visi sakė “pijokė”. Antanina mūsų, vaikų, akimis buvo bobutė, nors jai tuo metu turbūt buvo “maksimum” penkiasdešimt. Gyveno ji dideliame bute pirmajame aukšte, kartu su savo seserimi. Kaip jau supratot, stipriai girtuokliaudavo.
Nuo jos dvokdavo taip, kad smarvė it koks debesis plaukdavo per visą kiemą. Jau nekalbu apie patį įėjimą. Į jį įėjus (o eidavau ten dažnai, nes trečiame aukšte gyveno mano draugė) tiesiog atimdavo žadą. Smirdėjo šlapimu, alkoholiu ir dar velnias žino kuo. Antaninos buto durys dažnai būdavo praviros, nes ji (o gal jos sesuo) vis bandydavo išvėdinti smarvę.

Antanina buvo juokinga. Manau be alkoholizmo ji turėjo psichinę ligą, nes dažnai net ir būdama blaiva šnekėdavo nesąmones. Būdavo, išeina į kiemą ir pasakoja kažkokias keistas istorijas. Kartą ji būdama blaivi kaip stiklas mums, vaikams pasakojo kaip nuo kapinių nurinkinėja gėles ir eina jomis prekiauti į turgų. Kartais ji šnekėdavo pati su savimi. Kartais ji tapdavo labai agresyvi ir imdavo mus plūsti keiksmais, vadinti šlykščiais žodžiais, rėkdavo, kad mes žaidžiame po jos langais (nors dažniausiai žaisdavome visai kitame kieme). Apliedavo visą įėjimą vandeniu, kad neduok Die, niekas nesugalvotu prisėsti ant laiptelių pasišnekučiuoti.

Turbūt bet kas patvirtintų, kad Antanina buvo nestabili, atrodė klaikiai, šnekėdavo nesąmones, baisiai smirdėjo, kartais iš kažkur grįždavo primušta, su praskeltu antakiu, apdaužytomis kojomis, o mums, vaikams, tai buvo  be galo juokinga. Mėgome ją provokuoti. Pavyzdžiui, kartais berniukai jai pro pravirą langą mėtydavo akmenukus ar gatvėje rastas šiukšles. Jai einant kiemu dažnokai aidėdavo šūksniai “smirda š..dais”, “durnelė” ir pan. Ji rėkdavo ant mūsų, mes rėkdavom ant jos. Kai jai vaidendavosi, kad mes triukšmaujam prie jos langų, po kiek laiko specialiai imdavome ten triukšmauti.

Beje, kartais (tikrai retai) Antanina paatviraudavo, paverkdavo, pasakodavo apie savo sunkų gyvenimą… mes, aišku, net nesiklausydavom. Juk Antanina buvo “durnelė”! Kartais jai tai skeldavome tiesiai į akis. Atrodė visiškai normalu juoktis ir tyčiotis iš tos psichiškai nestabilios moters.

Po kiek laiko Antanina mirė, o gal ją kur išvežė… sklandė visokios kalbos. Tiesiog vieną dieną ji kieme nepasirodė… aš ją prisiminiau tik visai neseniai ir man pasidarė skausmingai liūdna. Vargšė vieniša, ligota moteris. Kodėl mes tyčiojomės? Kodėl mums buvo smagu? Atsimenu vienas berniukas net šuns išmatas įsigudrindavo jai pro langą mėtyti Į tas patyčias buvo įsisukę visi kiemo vaikai. VISI, ar įsivaizduojat? Niekada nė akimirkai neatrodė, kad darome kažką blogo. Mūsų niekas nesudraudė, niekas neaiškino, kad geriau prie jos nelysti, neprovokuoti. NIEKAS. Negi niekas iš suaugusiųjų nematė? Kur jie buvo? Kas dėjosi mūsų galvelėse?
Tiesa, aš akmenų nemėčiau, nesikeikiau, bet visada smagiai juokiausi ir morališkai palaikydavau skriaudikus, kurie imdavosi veiksmų. Bet juk tai tokios pat patyčios, juk irgi juokiausi ir smaginausi su vaikais, palaikiau juos.

Kaskart išgirdusi istorijas apie žiaurius vaikus aš prisimenu save ir  savo kiemą. Mes buvom paprasti vaikai iš paprastų, gana padorių šeimų, tvarkingai aprengti ir pamaitinti. Kas mus skatino tyčiotis? Pavyzdys namuose? Periodiniai paauklėjimai diržu ir pastovėjimai kampe nusikaltus? Negaliu rasti atsakymo…

Kaip manote, kokios to priežastys?
Ar ir jūs kieme turėjote “auką”?

Rasa

 

Jums dar gali patikti:

Komentarų nėra

    Jūsų komentaras: