0
Kategorija

Mintys

Mintys

Apie greitąjį skaitymą BUITIŠKAI

Šiandien nusprendžiau jums parašyti apie greitąjį skaitymą. Esu tikra, kad tai puiki ir aktuali tema šiuolaikiniam aktyviam žmogui. Juk rasti laisvo laiko savo pomėgiams (šiuo atveju skaitymui) ne visuomet taip jau ir paprasta. Pateiksiu keletą gerų patarimų, kaip pagreitinti skaitymo procesą, taip pat šiek tiek pakalbėsiu apie mobilias aplikacijas (treniruoklius) bei naudingas knygas. 

Bet gal pradėkime nuo to, kodėl apskritai verta domėtis greitojo skaitymo tema? Aš sakau, kad VERTA. Dvi pagrindinės priežastys yra šios:

  • Tai padės skaityti greičiau; 
  • Tai padės labiau įsiminti informaciją ir pagerins teksto suvokimą (tikrai taip, yra daugybė tai patvirtinančių tyrimų).


Ar jūs patenkate į vidutiniškai greitai skaitančių žmonių gretas?

Vidutiniškai žmogus per minutę perskaito 200 – 300 žodžių, o tai yra vienas knygos puslapis. Pabandykite paskaičiuoti kiek žodžių per minutę perskaitote jūs.
Kaip tai padaryti? Nusisatykite chronometrą ir skaitykite 20 sekundžių. Suskaičiuokite perskaitytus žodžius (tarpeliai ir kableliai neįsiskaičiuoja), tuomet padauginkite žodžių skaičių iš 3.
Skyrus bent truputį laiko, nesunkiai galėsite per tą patį laiką perskaityti gerokai daugiau. Greitojo skaitymo ekspertai lengva akimi per minutę perskaito net 1500 žodžių. Pasaulio greitojo skaitymo čempionas skaito net 4700 žodžių per minutę. Žinau, kad skaičiai kosminiai, bet patikėkite, pakaks padidinti savo skaitymo greitį bent dvigubai, kad pajaustumėte skirtumą.

Na, o dabar patarimai patarimėliai!!!

1. Prieš pradedant skaityti

Prieš pradedant skaityti knygą, perskaitykite knygos aprašymą ant nugarėlės, taip pat peržvelkite turinį. Patikrinkite, ar knygos pabaigoje yra kūrinio santrauka – jei taip, perskaitykite ją. Tą patį padarykite su kiekvienu skyriumi t.y. perskaitykite apibendrinimus/santraukas. Po šių veiksmų kibkite į knygos skaitymą. Supratus knygos esmę ir pagrindinę mintį, patį tekstą skaitysite daug greičiau.

P.S. Šis patarimas ne itin tinkamas, jei skaitote romaną.

2. Skaitykite akimis ir “gabalais”

Esame įpratę skaityti mintimis – žodžiu t.y. skaitome ir mintyse įgarsiname žodžius. Tokiu atveju išeina, kad skaitome pažodžiui, kas ypač sulėtina visą procesą. Esmė yra skaityti akimis, o ne “burna”. Mūsų akys ir smegenys gali skaityti ir suprasti keletą žodžių vienu metu. Kad ir dabar, žiūrite į telefono (arba kompiuterio) ekraną, o iš tiesų puikiai matote ir suvokiate kas vyksta aplink jus. Lygiai taip pat yra skaitant, tiesiog esame įpratę skaityti įprastu linijiniu būdu, žodis po žodžio ir nepanaudojame visų galimybių.

Ką daryti? Siūlau pabandyti skaityti po du arba po tris žodžius, pradžioje nebūtina skubėti, tiesiog pajauskite, kad laisvai galite suvokti tekstą skaitant gabalais. Vėliau žodžių skaičių didinkite.

3. Tekstą vedžiokite pirštu / liniuote / rašikliu

Žinau žinau, vaikystėje tai buvo griežtai draudžiama. Ir vis tik nepatikėsite, kaip tai gali pagreitinti jūsų skaitymą. Pabandykite tokią taktiką – skaitykite ir veskite pirštu po teksto apačia, po truputį didinkite greitį. Tai fantastiškas triukas, kuris iškart padidins skaitymo greitį. 

4. NIEKADA nesugrįžkite atgal

Taip taip, skaitykite ir nesugrįžinėkite atgal. Tai atima daug laiko ir išblaško. Tiesą pasakius, gerai įsisavinus greitojo skaitymo technikas, teksto suvokimas pagerėja net kelis kartus. Taigi, skaitykite tik į priekį ir atsispirkite pagundai sugrįžti.

5. Trečiojo žodžio taisyklė

Pabandykite skaityti kas trečią žodį. Nesijaudinkite, nepraleisite jokios esminės informacijos. Darant šį pratimą įsijungia periferinis mątymas, tad pabandykite ir įsitikinsite, kad net ir skaitant kas kažkelintą žodį, puikiai suvoksite “apie ką sukasi esmė”.

6. Drąsiai praleidinėkite nereikšmingą informaciją

Nebijokite praleisti jums nesvarbios informacijos. Pavyzdžiui, aš dažnokai neskaitau įvado / prologų. Kartais juos tiesiog permetu akimis. Beje, šis patarimas gali būti tinkamas net jei skaitote romaną. Kartais gali būti visai naudinga praleisti vieną kitą puslapį, kuriame smulkmeniškai aprašoma aplinka ar kažkokios detalės (čia jau jūsų pasirinkimas).
Žodžiu nebijokite ir pabandykite paskaityti būtent šitaip. Iš pradžių man ypač graužė sąžinė, o vėliau ėmiau džiaugtis drąsa praleisti tam tikras teksto dalis. Dabar aš drąsiai praleidžiu net tam tikrus knygų skyrius, jei jie man neaktualūs.

7. Treniruokitės naudodamiesi mobiliomis programėlėmis ir perskaitykite bent vieną knygą šia tema

Nuoširdžiai siūlau į savo telefoną parsisiųsti kokią nors programėlę (apps’ą) treniruotėms ir pamankštinti savo smegenis. Aš naudoju nemokamą programėlę “Spead Reading” (pridėjau ekrano nuotrauką).

Aplikacija, kurią naudoju aš

Aplikacija, kurią naudoju aš

 

 

 

 

 

 

 

 


Tiesiog įveskite į paieškos laukelį “speed reading ” ir išsirinkite patinkančią aplikaciją.
Na, o be aplikacijų tikrai verta paskaityti bent vieną knygą šia tema. Aš pateikiau tik keletą patarimų, o knygose jų rasite daug daugiau. Jose bus plačiau parašyta, kaip veikia mūsų smegenys ir rega, geriau suvoksite savo galimybes ir stipriau užsimotyvuosite.

Dabar kaip tik vyksta akcija, tad galite įsigyti lietuvių autoriaus .pdf knygą:
http://success.lt/product/knyga-pazintis-su-greituoju-skaitymu-pdf-formatu/

Mano paskutinioji skaityta knyga šia tema yra Tina Constant “Work smarter with speed reading”. Labai lengvai ir šauniai susiskaitė.

Šiam kartui tiek,
Tikiuosi patarimai bus naudingi ir jais pasinaudosite. Kartais pakanka pakeisti vos vieną įprotį ir rezultatas jau džiugina.

Pasidalinkite savo įžvalgimis ir patarimais komentaruose

Rasa

Mintys

Kaip rasti laiko skaitymui? (13 triukų)

kaip rasti laiko skaitymui

Nežinau, ar teko girdėti, bet statistikos duomenimis didžioji dalis žmonių noriai planuoja savo darbus, bet visai neplanuoja poilsio ir tai labai liūdina… nes būtent ilsintis ateina geriausios idėjos, atsigauname fiziškai ir emociškai. Aš puikiai suprantu, kaip sunku ištrūkti iš darbų sūkurio, ir suprantu visus, kurie mano, kad dirbant ir auginant vaikus nėra laiko ne tik, kad paskaityti, bet ir ramiai pasėdėti tualete. Suprantu Jus, bet pasakysiu, kad klystate. Skamba drąsiai? Žinau, bet skaitymui laiko randa net patys užimčiausi žmonės, verslininkai ir mamos auginančios po keletą vaikų. Tereikia tinkamai susiplanuoti laiką ir persiskirstyti prioritetus.

Šiame straipsnyje su visa meile Jums pateiksiu savo išbandytus, gerai veikiančius triukus, kurie man, gana aktyviai gyvenančiam žmogui, padeda rasti daugiau laiko savo mėgiamam pomėgiui – skaitymui. Keli patarimai bus iš mano aplinkoje gyvenančių žmonių.

1. Atsakykite sau į klausimą “O kas iš to, kad skaitysiu daugiau?”
Tai pirmas ir esminis klausimas, į kurį sau atsakyti būtina. Taigi, paklauskite savęs:
– Kodėl noriu skaityti daugiau?
– Ką man tai duos ir kokia viso to nauda?
Pavyzdžiui, aš skaitau, nes skaitydama puikiai pailsiu, tobulėju kaip žmogus (daugiausia skaitau psichologines ir saviugdos temas), lavinu savo vaizduotę (mano tikslas rašyti kuo geresnius straipsnius ir knygas) ir tikiu, kad rodau gerą pavyzdį savo vaikui. Kai žinosite, kokia jums iš to nauda, labiau suvoksite, kas jus motyvuoja.

2. Nusistatykite sau tikslą 
Pamąstykite, koks knygų skaičius per mėnesį ar metus jums būtų pakankamas. Neužsikelkite sau didelio tikslo, kaip kad daro dauguma žmonių (pavyzdžiui mano vyras), nes kol įgysite įprotį skaityti nuolat, gali praeiti nemažai laiko. Nusistatykite knygų skaičių optimistiniu ir pesimistiniu variantu ir kur nors jį užsirašykite, geriausia – matomoje vietoje. Aš vienu metu ant sienos buvau užsiklijavusi plakatą, ant jo buvo surašytos planuojamos perskaityti knygos. Kaskart kažką perskaičiusi, garbingai užbraukdavau kūrinio pavadinimą markeriu. Mane tai nemenkai motyvavo.

3. Nusistatykite skaitymo tempą
Siūlau pradėti nuo mažo, bet realaus tikslo, pvz. viena knyga per mėnesį, o tuomet jau galite planuoti.
Pavyzdys – mėnuo turi trisdešimt dienų, o knyga, tarkim, 210 puslapių. Tuomet skaičiuojam 210 / 30 = 7 puslapiai per dieną. Žinant, kad žmogus per dieną vidutiniškai tualete apsilanko septynis kartus, iš kurių bent vienas kartas būna ilgesnis, nešiojantis knygą į tualetą per mėnesį perskaitysite vieną knygą “atsipūtę” 🙂 Juokauju aišku,  bet skaityti tualete yra vienas iš variantų.
Aš visuomet peržiūriu, kiek knyga turi puslapių ir padalinu ją iš dienų skaičiaus, per kurias noriu perskaityti, tuomet žinau, kokį tempą palaikyti ir kiek perskaityti po praleistų dienų. Pabandykit ir jūs.

4. Susiplanuokite skaitymo laiką
Aš skaitau rytais ir vakarais. Kaip rasti laiko ryte? Labai paprastai, tiesiog nusistatykite žadintuvą bent 15-30 minučių anksčiau ir mėgaukitės savo laiku, kol visi miega. Nėra nieko geriau, kaip tyloje, bundant dienai skaityti knygą, gerti kavą…
Kai kurie pataria skaityti tik vakarais. Galvoju, kad nėra vieno patarimo, kada skaityti, bet vakarais išsiugdyti įprotį skaityti yra daug lengviau. Aš kažkuriuo metu pradėjau šiek tiek anksčiau guldyti vaiką miegoti, po truputį viskas susiklostė taip, kad vaikas užmigdavo vis anksčiau ir anksčiau, tad dabar galiu džiaugtis vakarais tik “sau”. Skaitau gulėdama lovoje, prieš pat miegą. Puikiai nurimstu ir lengviau užmiegu (jei nebūnu stipriai “užsikabliavusi”).
Iš esmės, geriausia būtų susikurti skaitymo ritualą (įprotį), išsirinkti konkretų laiką, kada skaitysite ir laikytis grafiko. Tam gali tekti sugaišti nemažai laiko ir pastangų, bet vėliau, kai įprasite, viskas eisis labai natūraliai.

5. Nebūkite “mazochistai”, skaitykite tik tai, kas labai įdomu
Teisingai perskaitėte, neskaitykite knygų, kurios neįdomios. Jei pradėjus skaityti apima jausmas lyg kalbėtumėte su nuobodžia kaimyne – meskit tokią knygą į šoną be gailesčio. Negaiškite laiko neįdomiomis knygoms. Po dviejų tokių “sadomazochistinių” seansų, gali dingti noras skaityti visiems laikams.

6. Knygas laikykite matomoje vietoje
Jei skaitote popierines knygas, būtinai jas laikykite matomoje vietoje. Pavyzdžiui, aš vieną knygą visada laikau miegamajame, kitą vonioje ant lentynėlės ir dar nemaža “krūvelė” guli ant komodos svetainėje. Tai savotiški primintukai, kurie nuolat badydami akis skatina  paskaityti. “Koučinge” jie vadinami “triggeriais” ir turi realiai pagrįsta psichologinį ryšį su jūsų išsikeltu tikslu. Buitiškai tariant, šie “triggeriai” padeda nepamiršti, ko jūs siekiate, o jūs siekiate skaityti daugiau, teisingai?

7. Visuomet nešiokitės knygą rankinėje
Visuomet. Nesvarbu, ar tai popierinė knyga ar elektroninė skaityklė, rankinėje turėkite, ką skaityti. Jei atsiras viena kita laisva akimirka (kamštis gatvėje, ilga eilė poliklinikoje, pertrauka darbe ar universitete ir pan.) šalia turėsite puikų “draugą”. Dar vienas iš variantų yra parsisiųsti knygą tiesiai į telefoną. Darau prielaidą, kad telefono užmiršti beveik neįmanoma, o tai reiškia, kad skaitinys visada bus “po ranka”.

8. Permąstykite savo laiko vagis
Siūlau susirašyti visą savo dieną valandų tikslumų. Kada ką veikiate? Kiek laiko skiriate naršymui internete ir socialiniuose tinkluose? Kiek laiko praleidžiate maisto pirkimui parduotuvėje? Kiek laiko pliurpiate telefonu? Laiką praleistą Facebook’e ar tauškiant niekus telefonu galite drąsiai pakeisti laiku skaitymui, tereikia įprasti. O maistą galima pirkti vieną kartą per savaitę, o ne kasdien. Beje, geras variantas yra užsisakyti maistą internetu, tada visai neteks stovėti eilėse… Įsivaizduojat, kiek galima sutaupyti laiko?

9. Skaitykite viešajame transporte
Jei važinėjate viešuoju transportu, jums labai pasisekė. Su pavydu prisimenu laikus, kai neturėjau nuosavo automobilio, tuo metu perskaitydavau kaip niekad daug knygų…

10. Skaitykite tualete, vonioje
Apie tualetą jau užsiminiau. Tai realiai veikiantis patarimas, tik gal nesineškite ten skolintų knygų. Na, o kalbant apie vonią, jei tokią turite ir kartais mėgstate ten pamirkti, darykite tai su knyga. Aš praktikuoju tai nuolat ir patiriu dvigubą malonumą. Tik dažniausiai tenka užsirakinti nuo vyro ir vaiko, kurie prisigalvoja milijoną priežasčių užeiti pasišnekėti.

11. Klausykitės audio knygų
Asmeniškai aš audio knygų skaityti negaliu, bet pažįstu ne vieną  žmogų, kuris taip skaito. Tai puikus būdas neatsitraukiant nuo vairavimo ar namų ruošos “skaityti” ir perskaityti tikrai daug. Pabandykite, gal jums tiks ir patiks.

12. O ką daryti su vaikais?
Aš turiu beveik ketverių metų sūnelį ir greitai susilauksiu antrojo, bet tai nėra kliūtis skaitymui. Kartais tiesiog griūnu prie jo žaidžiančio ir skaitau, kartais paprašau, kad su vaiku pažaistų vyras, o aš šalia skaitau. Kartais pasiūlau jiems išeiti į kiemą vieniems. Pirmus kartus, kai siūliau jiems išeiti dviese, labai graužė sąžinė, bet vėliau supratau, kad vienas kitas mamos pasilikimas namuose dar nesutraumavo nė vieno vaiko. Be to, tai puikus laikas tėvui ir vaikui pabūti tik dviese. Visai neseniai vaikas prajuokino pasakydamas “Mano žaidimas yra laukas, tečio žaidimas yra sportas, o tavo žaidimas – knygos”… tai va, taip ir gyvenam. Šeima žino, kad kartais mamai reikia laiko poilsiui ir mielai leidžia man po truputį pasilepinti.

13. Pasidomėkite greitojo skaitymo “Speed reading” technikomis
Tai neišsemiama tema, bet aš iš visos širdies rekomenduoju pasidomėti apie greitąjį skaitymą. Yra įvairių knygų, video mokymų (net ir youtube) ir net aplikacijų telefone, kurios padeda treniruotis skaityti greičiau. Pasakysiu jums greitą ir super veiksmingai veikiantį patarimą štai čia ir dabar – skaitydami vedžiokite tekstą pirštu / rašikliu. Vaikystėje tokius “fokusus” mokykloje draudė, bet patikėkite, tai veikia! Žodžiu skaitote, vedžiojate teksto apačią pirštu ir po trupučiuką greitinate. Pamatysite, net skaitant pirmąjį kartą pajusite efektą.

Šiam kartui tiek, bandykite ir pasidalinkite įžvalgomis

O gal turite savo triukų?
Pasidalinkite!

Rasa

 

Mintys

ISTORIJA: Apie berniuką Ruslaną ir netektį

Paskutiniu metu labai daug sapnuoju. Sapnuoju labai ryškius sapnus, jų tiek daug, kad kartais vargiai viską prisimenu. Jie mane vargina. Kaskart po tokios nakties jaučiuosi ne pailsėjusi, o pavargusi. Na, o šiąnakt sapne netikėtai pamačiau berniuką Ruslaną iš savo vaikystės. Gyveno jis gretimame name, su mama, močiute, tėčiu ir dar kažkokiais giminaičiais. Ruslano šeima gyveno gana kukliai, bet mes, vaikai, to lyg ir nematėm. Jis visuomet buvo liesas, išblyškęs, vienas iš pirmųjų kieme pradėjo rūkyti, bet niekad nieko neskriaudė ir neįžeidinėjo, buvo ramus, neįsiveldavo į muštynes, beveik nesikeikdavo (lyginant su kitais berniukais).

Mūsų kieme buvo daug vaikų. Ir visi augome draugiškai, kiemas aidėdavo nuo linksmų šūkavimų ir žaidimų, laiką dažnai leisdavome būryje.

Vieną rytą išėjus į lauką Ruslanas nepasirodė. Kieme buriavosi suaugę ir senukai, kažką paslapčia šnekėjo. Įėjimas į daugiabutį, kuriame gyveno kiemo draugas, buvo aptvertas. Suaugusieji mums rankomis rodė, kad eitume kažkur toliau. Apėmė nerimas. Buvo aišku, kad kažkas nutiko…

Daugiabučio rūsyje berniukai buvo įsirengę nedidelę sportą salę (vadinom ją “kačialka”). Ir štai, ta rytą Ruslanas nusileido apačion ir pamatė didelį kabantį kūną… Iš pradžių neatpažino jo, bet suprato, kad tai pakaruoklis. Klykdamas išbėgo laukan… Ėjo kalbos, kad vargšas klykė taip, jog riksmas aidėjo per visus tris namo aukštus. Vėliau paaiškėjo, kad ten buvo jo tėtis. Visą laiką galvojau, kad tai buvo kažkoks nepažįstamasis, bet vaikystės bičiulė, su kuria bendraujam iki šiol, neseniai patikino, kad tikrai tikrai tėtis… 

Tiesą pasakius, man nebuvo svarbu, kas ten buvo, tiesiog buvo iki skausmo gaila Ruslano, bet tuo metu nė vienas iš mūsų vaikų neišdrįsome prieiti jo paguosti, niekada apie tai neklausėme ir net neužsiminėme žodžiu. Mums buvo baisu, liūdna…norėjosi tai užmiršti, bet užmiršti buvo sunku… aš ilgą laiką naktimis sapnuodavau košmarus.

Kiek pamenu, po visų tų įvykių Ruslanas labai pasikeitė. Tapo dar tylesnis, beveik nepasirodydavo kieme, labai daug rūkė, o po kiek laiko kuriam laikui pakeičiau gyvenamąją vietą, tad jo nebemačiau ir nežinojau kaip jo gyvenimas klostosi toliau. Iš kiemo draugų liko vos keli su kuriais palaikiau ryšį, o ir jie negalėjo pasakyti, kaip ten laikosi Ruslanas…

Iki šiol prisimenu tą berniuką ir jo istoriją. Praėjo beveik dvidešimt metų, bet matau, kad mažai kas pasikeitė. Apie savižudybes ir mirtį mažai kalbama iki šiol. Žmonės bijo šios temos, bijo reakcijos, bijo dar labiau nuliūdinti, nesupranta… o juk tiems, paliktiesiems taip reikia meilės, dėmesio ir rūpesčio. Galiu tik įsivaizduot koks išsigandęs, nusivylęs ir vienišas jautėsi Ruslanas. Juk mes kurį laiką jo net bijojome. Aš bijojau ne tik jo, bet net ir to namo,  jo įėjimo ir apskritai po to karto paniškai pradėjo bijoti rūsiu.

Sako nereikia bijoti kalbėti su vaikais apie mirtį ir skaudžius įvykius, neverta apsimesti, kad nieko nebuvo. Aišku, nereikia ir pasakoti iki smulkmenų, bet kalbėti apie tai svarbu. Vaikai turi lakią fantaziją ir ima prisigalvoti dar didesnių nesąmonių, net imti kaltinti save, o taip išsivysto tik dar didesnės baimės. Labai patiko patarimas, kad sunkiose situacija visuomet tinka mažiau kalbėti pačiam ir daugiau paklausinėti vaiko – Kaip jautiesi? O kaip tau atrodo, kas nutiko? Kaip manai, kur tas žmogus pateks? Vaikai sugalvoja savo atsakymą, jį įvardija žodžiu, o su tėvu pritarimu nurimsta. Gal ne iškart, bet po truputį…

Ar kalbate su savo vaikais apie mirtį? Ką apie tai Jums pasakojo Jūsų tėvai?

Rasa

 

Mintys

ISTORIJA: Apie alkoholikę kaimynę Antaniną ir patyčias

Vienas iš labiausiai įsiminusių personažų mano gyvenime yra/buvo kaimynė Antanina (tuomet man buvo kokie septyneri). Ji gyveno gretimame name, buvo asociali. Tiksliau, kaip visi sakė “pijokė”. Antanina mūsų, vaikų, akimis buvo bobutė, nors jai tuo metu turbūt buvo “maksimum” penkiasdešimt. Gyveno ji dideliame bute pirmajame aukšte, kartu su savo seserimi. Kaip jau supratot, stipriai girtuokliaudavo.
Nuo jos dvokdavo taip, kad smarvė it koks debesis plaukdavo per visą kiemą. Jau nekalbu apie patį įėjimą. Į jį įėjus (o eidavau ten dažnai, nes trečiame aukšte gyveno mano draugė) tiesiog atimdavo žadą. Smirdėjo šlapimu, alkoholiu ir dar velnias žino kuo. Antaninos buto durys dažnai būdavo praviros, nes ji (o gal jos sesuo) vis bandydavo išvėdinti smarvę.

Antanina buvo juokinga. Manau be alkoholizmo ji turėjo psichinę ligą, nes dažnai net ir būdama blaiva šnekėdavo nesąmones. Būdavo, išeina į kiemą ir pasakoja kažkokias keistas istorijas. Kartą ji būdama blaivi kaip stiklas mums, vaikams pasakojo kaip nuo kapinių nurinkinėja gėles ir eina jomis prekiauti į turgų. Kartais ji šnekėdavo pati su savimi. Kartais ji tapdavo labai agresyvi ir imdavo mus plūsti keiksmais, vadinti šlykščiais žodžiais, rėkdavo, kad mes žaidžiame po jos langais (nors dažniausiai žaisdavome visai kitame kieme). Apliedavo visą įėjimą vandeniu, kad neduok Die, niekas nesugalvotu prisėsti ant laiptelių pasišnekučiuoti.

Turbūt bet kas patvirtintų, kad Antanina buvo nestabili, atrodė klaikiai, šnekėdavo nesąmones, baisiai smirdėjo, kartais iš kažkur grįždavo primušta, su praskeltu antakiu, apdaužytomis kojomis, o mums, vaikams, tai buvo  be galo juokinga. Mėgome ją provokuoti. Pavyzdžiui, kartais berniukai jai pro pravirą langą mėtydavo akmenukus ar gatvėje rastas šiukšles. Jai einant kiemu dažnokai aidėdavo šūksniai “smirda š..dais”, “durnelė” ir pan. Ji rėkdavo ant mūsų, mes rėkdavom ant jos. Kai jai vaidendavosi, kad mes triukšmaujam prie jos langų, po kiek laiko specialiai imdavome ten triukšmauti.

Beje, kartais (tikrai retai) Antanina paatviraudavo, paverkdavo, pasakodavo apie savo sunkų gyvenimą… mes, aišku, net nesiklausydavom. Juk Antanina buvo “durnelė”! Kartais jai tai skeldavome tiesiai į akis. Atrodė visiškai normalu juoktis ir tyčiotis iš tos psichiškai nestabilios moters.

Po kiek laiko Antanina mirė, o gal ją kur išvežė… sklandė visokios kalbos. Tiesiog vieną dieną ji kieme nepasirodė… aš ją prisiminiau tik visai neseniai ir man pasidarė skausmingai liūdna. Vargšė vieniša, ligota moteris. Kodėl mes tyčiojomės? Kodėl mums buvo smagu? Atsimenu vienas berniukas net šuns išmatas įsigudrindavo jai pro langą mėtyti Į tas patyčias buvo įsisukę visi kiemo vaikai. VISI, ar įsivaizduojat? Niekada nė akimirkai neatrodė, kad darome kažką blogo. Mūsų niekas nesudraudė, niekas neaiškino, kad geriau prie jos nelysti, neprovokuoti. NIEKAS. Negi niekas iš suaugusiųjų nematė? Kur jie buvo? Kas dėjosi mūsų galvelėse?
Tiesa, aš akmenų nemėčiau, nesikeikiau, bet visada smagiai juokiausi ir morališkai palaikydavau skriaudikus, kurie imdavosi veiksmų. Bet juk tai tokios pat patyčios, juk irgi juokiausi ir smaginausi su vaikais, palaikiau juos.

Kaskart išgirdusi istorijas apie žiaurius vaikus aš prisimenu save ir  savo kiemą. Mes buvom paprasti vaikai iš paprastų, gana padorių šeimų, tvarkingai aprengti ir pamaitinti. Kas mus skatino tyčiotis? Pavyzdys namuose? Periodiniai paauklėjimai diržu ir pastovėjimai kampe nusikaltus? Negaliu rasti atsakymo…

Kaip manote, kokios to priežastys?
Ar ir jūs kieme turėjote “auką”?

Rasa

 

Mintys

Valiooo!!! Pirmasis įrašas

O kad žinotumėt, kaip ilgai ir nuobodžiai audžiau mintį pradėti rašyti savo tinklaraštį. Noro buvo daug, bet kiekvieną kartą pasižiūrėjus į kitus šaunius, žinomus “blogerius”,  iškart nusvirdavo rankos. Ar sugebėsiu rašyti taip pat gerai, įdomiai, įtraukiančiai? Ar tikrai turėsiu tam laiko? Ką reikės daryti, jei nusvirs rankos, ims trūkti motyvacijos? O jei apskritai pritrūksiu temų? O jei niekam nebus įdomu?

Žodžiu vidinis kritikas uoliai darė savo juodą darbą metų metus… ir nors vidinis balsas vis liepdavo nenusišnekėti ir tiesiog pradėti, aš vis delsiau. Bet, kaip matot, išmušė valanda, kai nusprendžiau pradėti. Kol viduje kunkuliuoja motyvacija ir energija, skubu rašyti… puikiai žinau, kaip greitai ta mistinė motyvacija gali pabėgti, na, o jei jau pradėsiu – nebebus kelio atgal. Šia džiugia gaida ir pradedu 😉

Beje, trumpai apie mane:

Esu Rasa, man 32-eji. Mano gimtasis miestas yra Klaipėda, bet jau beveik dešimtmetį gyvenu Vilniuje, kurį myliu labiau už visus pasaulio miestus. Esu dvejų berniukų mama, lektorė, “koučerė”, gamtos mylėtoja. Nuo paauglystės domiuosi psichologija ir saviugda, iki šiol skaitau daug knygų. Pradėjau (kaip ir daugelis) nuo populiariosios psichologijos, vėliau ėmiau skaityti ir mokslinę literatūrą. Be to, kad skaitau, vedu mokymus, “koučinu” žmones.

Gyvenimas susiklostė taip, kad ilgą laiką dirbau labai įdomius, įvairius darbus. Iš pradžių klientų aptarnavimas, vėliau pardavimų sritis, tuomet daug kūrybinio darbo su internetiniais projektais, socialiniais tinklais… galiausiai pasirinkau mokymų sritį ir pasukau lektoriavimo keliu. Šiuo metu mano darbas ir gyvenimas yra stipriai susijęs su saviugda. Kadangi (kaip jau minėjau) visą gyvenimą rašiau ir rašau, nusprendžiau, kad laikas visas mintis ir skaitytas knygas sudėti į vieną vieną. O gal kažkam bus įdomu ir naudinga?

Šiame bloge aš:

  • (Ap)rašysiu skaitytas vertingas knygas (žinau, kiek daug knygynuose yra šlamšto, tad galėsite būti tikri, jog nesiūlau kvailo pops’so);
  • Dalinsiuosi istorijomis, mintimis.

Tiek rašant, tiek skaitant mane labiausiai traukia „sunkesnės“ temos (priklausomybės, depresija, vaikystės traumos) bei psichologiniai dalykai (saviugda, asmeninis tobulėjimas, vaikų ugdymas ir pan.).  Taigi šiame tinklaraštyje viskas daugiau mažiau suksis apie minėtus dalykus. Tikiuosi jums bus taip pat įdomu, kaip ir man.

Tai tiek,

Tikiuosi draugausim
Rasa