0
Kategorija

Knygos

Knygos

didi magija. Elizabeth Gilbert

Dar praėjusių metų pabaigoje pabaigiau Elizabeth Gilbert knygą “Didi Magija”. Vis ruošiausi ir prisėsti ir pasidalinti savo mintimis, bet išganingoji minutė taip ir neišmušdavo. Ką gi – sėduosi ir rašau dabar. Informuoju, kad apžvalga bus gana trumpa. Ne todėl, kad knyga būtų prasta – ji puiki, ir jums vienareikšmiškai verta ją perskaityti – tesiog neturiu kažką labai daug pasakyti. Tai viena iš tų knygų, kurias gili cituoti iki nukritimo, bet citatų skaitymas čia niekuom nepadės. Geriau vieną kartą perskaityti.

Pradėsiu nuo to, kad knygos autorė Elizabeth yra parašiusi knygą “Valgyk, melskis, mylėk”. Aš ją kažkada skaičiau ir, deja, skirtingai nei daugelis, negaliu pasakyti, kad buvau stipriai sužavėta. Gal dėl to neskubėjau skaityti ir “Didi Magija”, nors apie ją iš visų įmanomų pusių man skelbė draugai ir kolegos knygų tinklaraštininkai. Kažkodėl vis atgrasydavo viršelis – nors jis gražus, kažkodėl kėlė asociacijas, jog tai bus pilstymas iš tuščio kiaurą. Visgi klydau.

Ant knygos viršelio parašyta “Didi Magija. Kūrybiškas gyvenimas be baimės”. Manau, kad pavadinimas atitinka turinį, o žodis MAGIJA knygos kontekste labai gražiai išaiškinamas. Nebijokite, čia nebus burtų ar stebuklų, nors gana daug kalbama apie minčių galią, kas gali pasirodyti keista visiškiems skeptikams.

Iš esmės knyga skirta visiems, o žodis kūryba aiškinamas labai plačiai. Jei nelaikote savęs “menininku (-e)”, tai nereiškia, kad nekuriate. Autorė sako, kad kūryba tai ne tik tapyba, rašymas ar muzikavimas, tai šis tas daugiau. Kūryba yra bet kokia jums miela veiklos, kurios metu atsipalaiduojate, realizuojate save. Tai gali būti sodininkavimas, bitininkavimas, dailusis čiuožimas, joga ir pan. Mes visi esame kūrėjai, bet dažnai pats kūrimo/veiklos procesas būna apipintas neigiamais mitais ir epitetais. Tarkim “kūrybai reikia turėti daug laiko”, “kūrybai reikia pinigų”, “jei jau daryti, tai tik profesionaliai ir tobulai” ir pan. Elizabeth daug kalba apie neigiamas emocijas ir mitus, kurie mus stabdo kurti, daryti gražius, pasitenkinimą keliančius dalykus ir vieną po kito “daužo” neigiamus įsitikinimus.

Šioje knygoje rasite tikrai daug įkvėpimo ir gerų minčių. Jei kuriate ar norite kurti, kas tai bebūtų, būtinai paskaitykite. Manau, kad kūrinys puikiai tinkamas tiek tiems, kurie savęs dar tik ieško, tiek tiems, kurie jau yra kelyje. Net profesionaliams, ir ypač tiems, kuriems kūrybinis kelias asocijuojasi su kančia ir sunkumais.

P.S. Man, kaip didelei ekstravertei ir šiaip emocingams žmogui ši knyga tiko ir patiko, bet vietomis atrodė, kad autorė kalba per daug tirštai ir spalvotai (tikiuosi suprantate, ką turiu galvoje). Visgi atmetus vietomis “kičinį” rašymo stilių, aš knygą vertinu tikrai gerai ir džiaugiuosi perskaičiusi.

Labiausiai patikusi knygos mintis (perfrazuoju savais žodžiais):
Žmonės sako, kad va, jei turėčiau daugiau laiko ir pinigų, imčiau ir kurčiau, bet juk negaliu išeiti iš darbo ir pradėti nuo nulio. O kam mąstyti apie tokius kraštutinimus? Beveik visi žinomi ir nežinomi “menininkai” kurdavo ir kuria laisvu nuo darbo laiku. Tiesa yra ta, kad retas kuris turi galimybę kurti 24 valandas per parą kasdien. Nuo senų senovės žmonės net ir olose piešdavo “prabėgom” po darbų. Geriau neišsisukinėti ir pradėti dabar, kad ir po truputį.
Autorė pametėjo mintį, kad su savo pomėgiu galima užmegzti slaptą romaną. Juk kai žmonės slapta įsimyli vienas kitą, sugeba rasti laiko pasimatymams betkada, kartais susitinka vos penkiolikai minučių, slepiasi automobilyje, viešbutyje ar dar kažkur. Kodėl nepabandžius šitaip su savo pomėgiu?

Tai tiek. žiūriu, kad visai nemažai teksto suraičiau. Tikiuosi maloniai perskaitėte 🙂

Knygos

MANO VAIKAS NEVALGO NIEKO. CARLOS GONZALEZ

Carlos Gonzalez kaip autorių įsimylėjau po knygos “Pabučiuok mane. Kaip auginti vaikus su meile”. Pastaroji man paliko puikų įspūdi, rekomendavau ją visoms pažįstamoms mamoms. Galiu pridėjusi ranką prie širdies pasakyti, kad tai viena geriausių mano skaitytų knygų tėvams apie vaikus. Apžvalga štai čia.

Na, o dabar apie “Mano vaikas nevalgo nieko”. Ši knyga gal ir nepaliko tokio stipraus įspūdžio, bet buvo gera. Ėmiausi jos skaityti nes mano vyresnėlis (jam penkeri) nuo pat mažens prastai valgo. Nuo jo gimimo vis turėjome bėdų su svoriu, dažnai girdėdavau, kad mano pieno nepakanka ar kad jis nepakankamai riebus. Maitinau krūtimi tikrai ilgai, primaitinimą jis priėmė be entuziazmo, tad spaudimą jaučiau dar ilgai. Vaiko svoris buvo nedidelis ir neatitiko normų lentelėse. Šeimos gydytoja bandydama man įrodyti, kad vaikas valgo per mažai, vis siūlė įvairiausius kraujo tyrimus. Kas kartą gavus rezultatus mano motiniška nuojauta, kad viskas gerai, pasitvirtindavo. Timukas tiesiog smulkesnis nei kiti, bet ir aš mažutė ir smulki.

Šioje knygoje daug kur atpažinau save – pasimetusią ir nežinančią kuo tikėti – tuo, ką matau ir jaučiu, ar poliklinikos lentelėmis ir taisyklėmis kiek gramų ir porcijų turi savalgyti vaikas.

Carlos’as jums papasakos, kiek maisto išties reikia leliukui ir paaugusiam vaikui, papasakos, kaip sudaromos poliklinikų lentelės ir padės nusiraminti. Autorius labai įdomiai ir konkrečiai pasakoja apie tai, kaip auga vaikai ir kodėl vieni valgo mažiau už kitus. Jis pasakoja apie su mityba susijusius mitus / stereotipus / įsitikinimus, kurie trukdo džiaugtis kasdienybe ir net traumuoja vaikus.

Šios knygos esmė telpa į vieną paragrafą – vaikai valgo ne tam, kad augtų, o todėl, kad auga. Jei vaikas jaučiasi gerai, yra judrus, pakankamai tuštinasi ir šlapinasi – didelė tikimybė, kad su juo viskas gerai. Mes, suaugusieji, neturėdami pakankmai žinių ir stresuodami dėl aplinkos spaudimo, prievartaujame vaikus valgyti, pernelyg jaudinamės ir taip įsisukame į žalingą ratą iš kurio ištrūkti labai sunku.

Puiki knyga. Būtinai paskaitykite, jei manote, kad jūsų vaikas valgo nepakankamai. Aš tikrai nurimau ir ėmiau labiau savimi pasitikėti 🙂 Knyga tiks tiek auginantiems leliukus, tiek vyresnio amžiaus vaikus.

Knygos

vaikystė tarp ekranų. Elizabeth Kilbey

Mano aplinkoje daugybė tėvų jaudinasi dėl “ekranų” žalos savo vaikams. Pripažinkite, tema opi. Lyg ir žinoma, kad daug laiko prie ekranų pridaro žalos, bet neturime konkrečios informacijos, kaip tai kenkia. Sunku rasti gaires, kiek laiko vaikui galima leisti žiūrėti filmukus, kada galima ir ar išvis galima mažamečiui žaisti kompiuterinius žaidimus, kada ir kaip būtų geriausia supažindinti su internetu ir socialiniais tinklais.

Ši knyga į mano rankas papuolė būtent dėl minėtų klausimų, kurių turėjau daugiau nei atsakymų, tad vos gavusi knygą, puoliau skaityti. Savo mintimis stipriai dalinausi Instagram Highlights, taip pat padariau video apžvalgą, kurią galite rasti RasaRašo IGTV. Tikrai labai rekomenduoju peržiūrėti mano įrašytą video, jame pasidalinau knygoje rastais puikiais patarimais.

Na, o šiandien pasidalinsiu mintimis apie šią knygą raštu. Jaučiu pareigą skleisti žinią apie visomis įmanomomis formomis, tad pradėkime.

Elizabeth savo knygoje iš esmės kalba apie vaikus, kurių amžius svyruoja nuo šešerių iki vienuolikos metų, šis laikotarpis yra vadinamas latentiniu. Latentinio amžiaus tarpsniu lyg ir nevyksta nieko naujo. Vaikai nebegriuvinėja parduotuvėse maldaudami saldainių, moka kalbėti ir pasakyti, ko nori, tad teoriškai – gyventi ir bendrauti turėtų būti lengviau. Visgi šis tarpsnis pažeria naujų rūpesčių. Pradinės mokyklos amžiaus vaikams ir toliau aktyviai vystosi smegenys ir nors jie ramesni, lyginant su trimečiais, tai jokiu būdu nereiškia, kad galime juos palikti likimo valiai. Tai periodas, kurio metu labai intensyviai vystosi vaiko smegenys, kuriasi įpročiai. Būtent šiuo metu vaikas turėtų ypač daug bendrauti, judėti, kurti, mokytis bendradarbiauti – tobulinti socialinius įgūdžius.

Šiandieniniai vaikai vienareikšmiškai per daug laiko leidžia prie ekranų. Filmukus tėvai jungia jau mažiems pupuliams, tad atėjus mokyklos metui, vaikui tampa daug sunkiau susikaupti pamokose, bendrauti su vaikais, spręsti problemas. Net pasikeičia vaiko fiziologija. Mes (tėvai) vaikystėje daug lakstėme ir karstėmės medžiuose, o štai šiuolaikiniai vaikai daug laiko praleidžia namuose, mažiau juda – tai paveikia raumenyną, stuburą, laikyseną ir bendrą savijautą. Daugybė tėvų guodžia save, kad vaikams esą jungią edukacinius filmukus, bet tiesa yra ta, kad geriausia edukacija vyksta gyvai.

Knygoje sužinosite, kodėl būtina riboti vaiko laiką leidžiamą prie ekranų ir kaip su technologijomis sukurti sveiką ryšį. Labai aiškiai ir su pavyzdžiais pateikiama žala, panaikinami tam tikri mitai. Ypač įdomiai kalbama apie kompiuterinius žaidimus (ar žinojote, kad vaikai jiems jaučia tokį pat potraukį, kaip narkomanai narkotikams?). Autorė pateikia daug patarimų ir nuosekliai pasakoja kaip susikurti naujas taisykles ir pakeisti ne tik vaikų, bet ir savo įpročius – juk viskas prasideda nuo mūsų.

Knygą suskirstyta į tris dalis. Pirmoje kalbama apie vaikus ir filmukus, antroje dalyje aptariama kompiuterinių žaidimų tema, o trečioje dalyje pasakojama apie socialinius tinklus ir internetą (tai ypač aktualu auginantiems vyresnius vaikus). Paskutinioji tema, man kolkas, nelabai aktuali, bet paskaityti buvo įdomu.

Na, o pabaigai, man patikusi mintis (performuluoju savo žodžiais):
Mes bijome vaikus išleisti į lauką dėl jame tykančių pavojų, bet tiesa yra ta, kad daug daugiau pavojų tyko vaikams sėdint prie ekranų. Ar stebite, kokius filmukus jie žiūri, kokius žaidimus žaidžia, su kuo bendrauja socialiniuose tinkluose? Mes mokome vaikus, kad gatvėje nesikalbėtų su nepažįstamais ir nepasakotų jiems asmeninių dalykų, bet ar mokome tas pačias taisykles taikyti virtualiame pasaulyje?
Jums gali atrodyti, kad vienuolikametis yra jau didelis ir protingas – taip ir yra, bet kartu jis dar yra naivus ir nepažįstantis pasaulio. Tokio amžiaus vaikas dar tik mokosi, o mūsų pareiga yra mokyti ir būti šalia. Jei stebime vaikus žaidžiančius kieme, stebėkime ir ką jie veikia prie ekranų, padėkime jiems susikurti gerus įpročius, kad vėliau netektų gailėtis.

Ši knyga tikrai labai gera ir išsami. Jos apimtis nedidelė, viskas pateikiama lengvu stiliumi. Iš mano pusės didžiausios rekomendacijos. Manau, kad tai yra viena iš knygų, kurias perskaityti yra tiesiog PRIVALU.


Knygos

BŪKITE DRĄSIOS, NE TOBULOS. RESHIMA SAUJANI

Pastarieji mėnesiai mano gyvenime stipriai įtempti, tad, kad ir kaip norėčiau, negaliu apžvalgoms skirti tiek laiko, kiek norėčiau. O norėčiau daug 🙂 šįkart apžvelgsiu Reshima Saujani knygą “Būkite drąsios, ne tobulos”.

Gavau ją dovanų iš leidyklos BALTO. Pavadinimas mane sudomino, bet, jei atvirai, maniau, kad tai bus lengva popsinė populiariosios psichologijos knyga apie paiką moterišką pasitikėjimą savimi. Iš serijos, kur vis tuščiai kartoja “pavaryk moterie, tu gali daugiau nei manai”. Rezultatas visgi mane nustebino, knyga užkabino nuo pirmųjų puslapių – vis braukiausi ir braukiausi patikusias mintis, dalinausi pamąstymais RasaRašo instagram istorijose (galite peržvelgti Highlights), na, o dabar prisėdau parašyti apžvalgą.

Pradėsiu nuo to, kas gi ta Reshima Saujani. 2010 – aisias ji po ilgo tūnojimo užkulisiuose bei darbo didelėje investicijų įmoneje, kandidatavo į JAV Kongresą. Kitaip tariant, perkopusi trisdešimtmetį, ryžosi įgyvendinti savo svajonę. Ir nors šiai svajonei išsipildyti nebuvo lemta, Reshima nepalūžo ir ieškojo savo kelio toliau. Po kiek laiko, neturėdama jokios patirties, įkūrė mergaičių kodavimo mokyklą, pradėjo domėtis “moteriškumo/drąsos” tema ir tikrąją ta žodžio prasme “skėlė” nerealiai gerą kalbą TED konferencijoje. Ten ji dalinosi apie tai, kaip moterims atsisveikinti su tobulumu ir iš naujo užprogramuoti save drąsai. Kalba buvo sutikta griausmingai gerai. Taip gimė ir jos knyga, kuri tokia gera, kad, jei tik galėčiau, nupirkčiau ir išdalinčiau ją visoms savo drauugėms 🙂

Na, o dabar apie knygą

Reshima joje pasakoja apie tai, kad stereotipais apipintas mergaičių auklėjimas daro daug žalos. Kalba apie tai, kad tėvai, seneliai, mokytojai, darželių auklėtojai nesąmoningai skatina mergaites būti tobulomis, moteriškomis, gražiomis ir nuolankiomis. Kol berniukai karstosi medžiais, rėkauja ir žaidžia kovinius žaidimus, mergaitės skatinamos žaisti ir gyventi ramiai – lėlytės, barbių nameliai, vežimukai, knygelės, dainelės. Kitaip tariant, mergaitėms neleidžiama pajusti laukinio savo prado. Jos neskatinamos būti drąsios, kovingos ir ryžtingos. Nes tai… na tai nemoteriška. Bet tai atima iš mūsų, moterų, daug galimybių ir galios – energijos, kuri padėtų gyventi drąsiau ir laimingiau.

Mergaites mes puošiame kaspinais, deriname jų aprangos spalvas. Susipurvinusią mergytę puolame apvalyti drėgnomis servetėlėmis, tuoj pat pataisome nusmukusį lankelį. Mergaites kviečiame kartu dengti stalą, plauti indus. Jos ypač giriamos už puikius pažymius bei skrupulingai sutvarkytus namus. O dar mergaitės yra nuolat saugomos nuo nesėkmių – kai berniukams leidžiama ir net skatinama greitai lakstyti ar važiuoti dviračiu, mergytėms pravirkus, mes jas tuoj pat raminame ir toliau skatiname silpnumą vietoj “pabandyk dar kartą, gi taip smagu prasilėkti visu greičiu” sakydami “viskas gerai, tau to juk ir nereikia, lai duodasi berniukai”.

Nuo pirmųjų dienų mergaitėms į galvą kalama, kad gera mergytė yra tvarkinga, miela, paklusni, rami, neišsišokanti, gerai besimokanti ir pan. Galbūt visa tai atrodo “nekalta”, bet taip užauga moterys perfekcionistės. Moterys, kurios bijo rizikuoti ir suklysti. Tokios, kurios geriau kažko nedarys, nei padarys netobulai.

Apsižvalgykite aplink – kol vyrai be kompleksų siekia karjeros aukštumų, prašo didesnio atlyginimo (net, kai to nėra verti), mes kukliau laikomės kampe. Moterys labiau linkusios išvengti ginčų ir konfliktų, jos labiau nei vyrai galvoja apie kitus, pamina savo principus, svajones, planus ir kitus dalykus. O dar mane sukrėtė mintis, kad moterys, kol nėra visu šimtu procentu tikros, kad tinka “naujoms pareigoms”, niekada joms nesisiūlys.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie šią knygą, bet gal geriau jūs paskaitykite. Ji vienareikšmiškai puiki ir verta jūsų laiko. Jei ieškote padrąsinimo, įkvepiančių minčių, jei norite naujo vėjo savo gyvenime – pažadu, čia tai tikrai rasite. Knyga savo apimtimi ne didelė, bet labai konkreti, aiški, lengvai skaitoma. Tad, jei jaučiate, kad gyvenime esate linkusi patylėti, bijote rizikuoti, nuolat galvojate apie mažiausias klaidas, nerimaujate ką apie jus mano kiti – susimildamos, paskaitykite šią knygą. Padovanokite galimybę sau užmegzti naujus santykius, rasti geresnį darbą, gauti didesnį atlyginimą ar mesti sau kokį nors “fainą” iššūkį 🙂

Tikiuosi įkvėpiau skaityti! Mes galime daugiau, nei galvojame.

Knygos

TOP6 knygos tėvams apie vaikus

Apie literatūrą tėvams galėčiau kalbėti ir kalbėti.  Dar prieš pirmo sūnaus gimimą ėmiau skaityti įvairias su vaikų ugdymu ir psichologija susijusias knygas. Ši tema labai įtraukė. Kai kurios knygos buvo puikios, bet skaitėsi labai sunkiai, o buvo ir tokių, kurias skaityti ypač lengva, bet perskaičius supranti, kad nieko doro taip ir nesužinojai. Rašyti rimtomis temomis lengvai skaitomu stiliumi yra nelengva. Daugumą tokių knygų rašo rimtus mokslus krimtę psichologai, tad nenuostabu, jog jų rašymo stilius būna sausokas, o pačios knygos primena vadovėlius. O žinot, kaip su tais vadovėliais… Bent jau aš jų nemėgau niekada

Žinau, kad yra tokių, kurie skeptiškai žiūri į tokių knygų skaitymą ir tokias mamas, bet užbėgant įvykiams už akių pasakysiu taip – būkim biedni, bet teisingi, mūsų tėvai bei seneliai tikrai nėra geriausias  pavyzdys, kaip auginti vaikus. Jų auklėjimo būdai buvo grindžiami baimėmis arba patogumu patiems. Šiandien vis daugiau kalbama apie tai, kad visgi ne viskas, kas patogu mums yra naudinga ir vaikui. Turime kalnus puikios lietaratūros, tad kodėl tuo nepasinaudoti? Negi mokslininkai ir psichologai/psichoterapeutai dirba perniek?

Šiame straipsnyje pateiksiu nedidelį kokybiškos literatūros tėvams sąrašą. Pažadu, kad  visos knygos lengvai skaitomos ir naudingos. Jas drąsiai galite dovanoti būsimiems ir esamiems tėvams, močiutėms, seneliams, ugdymo įstaigų specialistams.

PABUČIUOK MANE. KAIP AUGINTI VAIKUS SU MEILE (Carlos Gonzalez)

Ši knyga yra mano favoritė. Daugiausia naudos iš jos gaus mamytės ir tėčiai, kurie dar tik laukiasi mažylio (-ės), taip pat auginantys vaikus iki 5 metų.
Knygoje remiamasi moksliniais tyrimais bei psichologų/psichoterapeutų darbais. Dalis tyrimų paneigiama, paaiškinama, kodėl neverta tikėti viskuo, kas parašyta knygose apie vaikus. Didžiulis dėmesys skiriamas pirmykščių šeimų analizei. Autorius ypač įdomiai pasakoja apie instinktus, kurie nulemia vaikų elgesį.
Čia analizuojamos temos dėl kurių kyla daugiausia nerimo ir ginčų (miegas, žindymas, nešiojimas ant rankų, puoduko reikalai ir kt.).

Tai nuostabi knyga, kurios pagrindinė mintis yra ta, kad ne viskas, kas patogu mums, yra naudinga vaikui. Pažadu, kad perskaičius nurimsite ir įgysite pasitikėjimo savimi, drąsiai atlaikysite spaudimą iš aplinkinių ir pagaliau pasijusite normaliais tėvais.

Išsami apžvalga štai ČIA>>>

RAMŪS TĖVAI, LAIMINGI VAIKAI (Laura Markham)

Tai ypač puiki ir lengvai skaitoma knyga, parašyta taip, kad galėtumėte patogiai skaityti “prabėgom” automobilyje, vartydami kotletus, pietaudami ar ištaikius momentą, kai vaikas miega. Viskas išdėstyta nedidelėmis potemėmis ir už tai didelė pagarba. Nedaug tėvų gali sau leisti skaityti neskubant žvakių šviesoje.
Kalbant apie pačią knygą, jos pagrindinė mintis yra ta, kad ryšys su vaiku yra VISKAS ir jei norime užauginti laimingus vaikus, turime tą ryšį nuolat stiprinti. Nors nemažai tėvų dėl „blogo“ elgesio kaltina vaikus, ryšys prasideda būtent nuo mūsų. Autorė knygoje daug dėmesio skyrė pakalbėti apie tai, kodėl mūsų auklėjimo stilius ir meilė vaikui yra būtent tokia, o ne kitokia. Tai, kaip mes mylime ir ugdome savo vaikus stipriai priklauso nuo to, kaip kažkada mylėjo ir auklėjo mus ir ne… tai nebūtinai reiškia, kad jei jus iš peties plakė, taip pat savo atžalą plaksite ir jūs. Tai gali reikšti, kad jei jus auklėjant buvo panaudojama fizinė jėga, visai tikėtina, kad su savo mažaisiais būsite pernelyg liberalūs ir bijodami jį traumuoti neužbrėšite jokių ribų.

Išsami apžvalga štai ČIA>>>

Augant Kainui (Dan Kindlon, Michael Thompson)

Šią knygą parašė du psichologai iš JAV. Abu aktyviai dirba mokyklose su berniukais ir paaugliais. Jų tikslas buvo sulaužyti tradicinį požiūrį į berniukų auklėjimą, kuris, jų nuomone, metų metus yra neteisingas ir žalojantis. Ir tik jau negalvokite, kad JAV viskas kitaip. Lietuvoje didžioji dalis vyrų taip pat buvo ir yra auginami remiantis klaidingais įsitikinimais (vyras turi būti stiprus, berniukai neverkia, nesiskundžia ir pan.). Slopindami vaikų jausmus, didiname tikimybę, kad mūsų sūnūs prisidės prie liūdnos pasaulio statistikos. Juk būtent vyrai yra labiau linkę į nusikalstamą veiklą, užpuolimus, depresijas, priklausomybes.
Čia kalbama apie berniukų uždarumą, aktyvumą, pykčio proveržius, taip pat su pavyzdžiais aptariamos  tokios temos kaip berniukai ir alkoholis, narkotikai, nusikalstamumas, depresijos, pirmoji meilė, lytiniai santykiai.  

“Augant Kainui” ypač konkrečiai, aiškiai, su pavyzdžiais bei tyrimais pasakojama apie tai, kaip šiuolaikinis požiūris į berniukų auklėjimą paveikia jų psichiką, elgesį ir kaip mes visa tai galime pakeisti. O keisti būtina – juk norime, kad mūsų sūnus užaugtų laimingais, jautriais žmonėmis.

Išsami apžvalga štai ČIA>>>

VISKĄ IŠBANDŽIAU (Isabelle Filliozat)

Nedidelės apimties, lengvai skaitoma knyga auginantiems 1 – 5 metų vaikus. Tinka tiems, kurie turi ypač mažai laiko skaitymui, vertina konkretumą, faktus. Labai patiko, kad viskas pateikiama pavyzdžiais pagal amžiaus laikotarpius, situacijos iliustruotos piešinukais.
Knygos autorė kalba apie tai, kad vaikai nieko nedaro specialiai. Jie neturi tikslo jums pakenkti ar suerzinti. Net, kai vaikas krečia  išdaigas žiūrėdamas jums tiesiai į akis – tai nėra piktybiškas elgesys. Tiesiog vaiko smegenys dirba kitaip, daugelį dalykų jie supranta ne taip, kaip mes, suaugusieji. Tam, kad sustiprėtų jūsų ryšys su vaiku, užtenka pakeisti tam tikras frazes savo žodyne ir suvokti, kad mušimas, gąsdinimas ir gėdinimas nėra sprendimas. Autorė labai aiškiai argumentuoja nuomonę, pateikia tyrimų šaltinių.
Knygoje nagrinėjamos pagrindinės „ožiukų“ ir “neklausymo” priežastys (miegojimas, valgymas, saldumynai, muštynės su kitais vaikais, žaislų atiminėjimas, nuolatinis prieštaravimas, isterikos parduotuvėse ir pan.).
Ši knyga nėra iš tų išsamiųjų, bet tikrai verta dėmesio ir vietos jūsų namų bibliotekoje.

P.s. Nuotraukoje yra senesnio leidimo knygos viršelio variantas.

Išsami apžvalga štai ČIA>>>

Mano vaikas mane varo iš proto (Elizabeth Kilbey)

Tai kita autorės “Viską išbandžiau” knyga. Šioji skirta auginantiems 6 – 11 metų vaikus. Knygos tikrai labai panašios – toks pats konkretus ir lengvai skaitomas rašymo stilius, daug puikių paaiškinančių iliustracijų ir pavyzdžių, nedidelė apimtis puslapiais.
Šioje knygos versijoje gvildenamos temos apie vaikų emocijas, nepastovumą, baimes, melavimą ir fantazavimą, namų tvarką, taisyklių/ribų nesilaikymą ir pan. Daug dėmesio skiriama aptarti netinkamus bendravimo su vaikais būdus, paaiškinama, kodėl bausmės, grasinimai ir kaltinimai ne padeda, o trukdo rasti bendrą kalbą ir ryšį su vaiku.
Labai patiko skyrelis apie tėvų emocijas, nesivaldymą, to priežastis ir galimus sprendimo būdus.

Išsami apžvalga video formatu yra Rasa Rašo Instagram puslapyje>>>

Vaikystė tarp ekranų (Elizabeth Kilbey)

Nors ilgai atidėliojau, visgi labai džiaugiuosi perskaičiusi šią, klinikinės vaikų psichologijos specialistės parašytą knygą apie “ekranų” įtaką vaikų smegenims bei fizinei ir emocinei sveikatai. Knyga man labai patiko, tad drąsiai rekomenduoju. Apimtis nedidelė, o turinys verčia susimąstyti ir motyvuoja keisti įpročius.
Knygoje autorė daugiausiai kalba apie latentinio amžiaus vaikus (6 – 11 metų). Tai labai imlus amžiaus tarpsnis, kuomet vaikai turėtų daug judėti, bendrauti ir užsiimti kūryba. Visgi statistika negailestinga – šiuolaikiniai vaikai didelę laiko dalį praleidžia prie ekrano, o tai (turbūt nenustebsite) daro milžinišką žalą besivystančioms smegenims ir stipriai paveikia vaiko mokymosi kokybę, sveikatą, bendravimo bei kitus įgūdžius.
Elizabeth knygą suskirstė į tris stambesnes temas: vaikai ir filmukai, vaikai ir kompiuteriniai žaidimai, vaikai ir internetas apskritai (socialiniai tinklai, naršyklės ir pan.). Knygoje pasakojama ne tik apie technologijų žalą, bet ir pateikiama patarimų, kaip padėti vaikui sukurti sveikus ir saugius naudojimosi technologijomis įpročius.
Čia rasite daugybę pavyzdžių iš realių šeimų gyvenimo. Visa informacija pagrįsta autorės patirtimi bei moksliniais tyrimais.

Išsami apžvalga video formatu yra Rasa Rašo Instagram puslapyje>>>

Išsamias šių knygų apžvalgas galite rasite mano tinklaraštyje RasaRaso.lt

Knygos

Heraklis nr.4. marius repšys

Kas nežinot Mariaus Repšio? Jei ne iš teatro ar filmų, tai tikrai turėtumėte prisiminti iš mineralinio vandens “Vytautas” reklaminio video “East European men school”. Jis kaip virusas plito po visą internetą.

Marius daugumai turbūt pasirodė labai fainas, linksmas ir charizmatiškas aktorius. Toks jis ir yra! O dar jis labai užsispyręs, turi geležinę valią, nežmoniškai daug energijos. Jei ko nors imasi – pasineria visa galva ir “kala” iki pergalės. Gali treniruotis, mokytis, repetuoti be sustojimo.

Skamba labai fainai, net fantastiškai, bet Marius serga. Ir visa tai yra ligos simptomai. Ilgą laiką to nežinojo ir pats. Energija, geležinė valia ir maniakiškas tikslų siekimas atrodė it dovana.  Bet užeidavo ir labai tamsių depresijos etapų, kartais jis girdėdavo balsus (nuovargis?), ilgą laiką buvo įsitikinęs, kad visi kartais pagalvoja apie savižudybę, norėjo mirti ir pats. Būdavo blogai, tikrai blogai, bet kam nebūna ar ne?

Staigūs nuotaikos ir savijautos pokyčiai, prastos kokybės miegas (kartais vos po keletą valandų per naktį), ypač jautri reakcija į kritiką – visa tai lydėjo Marių dar nuo vaikystės. Po vieno dramatiško pablogėjimo jis ryžosi kreiptis pagalbos, atsigulė į Naujosios Vilnios psichiatrinę kliniką, kur paaiškėjo, kad serga bipoliniu sutrikimu. Ten, kaip supratau, jis ir pradėjo rašyti knygą.

Ši knyga ne literatūros šedevras, o atvira dienoraštį primenanti išpažintis. Tai kelionė kartu su Marium per jo gyvenimą: vaikystę, rajonines “paniatkes”, bandymus rasti mėgstamą veiklą, teatro ir kino užkulisius, santykius su šeima.

Knyga man paliko gerą įspūdį. Apie šią ligą girdėjau jau seniau. Toių kaip Marius yra labai daug. Liga, beje, nėra pagydoma, bet vartojant vaistus ir lankant psichoterapiją galima gyventi gana pilnavertiška gyvenimą. Smagu, kad Marius ryžosi kreiptis pagalbos ir tikiu, kad ši knyga daug kam padės susimąstyti ir kitomis akimis pažvelgti į šalia esančius žmones.

Knygos

Arti tiesos. Cara hunter

Šį trilerį perskaičiau prieš mėnesį, bet vis nerasdavau laiko prisėsti ir parašyti apžvalgą. Gana įdomus jausmas – skaitant buvo tiek emocijų, o dabar net suku galvą bandydama viską prisiminti.

Knyga, beje, tikrai verta dėmesio. Ją greitai ir lengvai perskaičiau, bet negaliu teigti, kad istorija smigo man iki širdies gelmių.

Apie ką knyga?

Aštuonmetė mergaitė nepastebėta dingsta šeimos vakarėlio metu. Atvykus policijai ima aiškėti, kad kažkas namuose yra ne taip kaip turėtų būti.

Deizės šeima gyvena prestižiniame rajone, nestokoja pinigų ir inteligencijos, namai pavyzdingai spindi tvarka, bet inspektoriui Foliui daug kas kelia įtarimų. Mergaitės mama laikosi pernelyg šaltai ir yra neįprastai stipriai susikoncentravusi į savo išvaizdą. Tėtis akivaizdžiai meluoja, o mergaitės brolis – jis labai keistas, lyg kažko bijo.

Knyga pradedama faktu, kad dingus vaikui devyniais iš dešimties atvejų kaltininkų reikia ieškoti artimiausioje aplinkoje. Tėvai, seneliai, kaimynai, bendruomenė – nusikaltėlis beveik visada pažįsta auką. Taigi taip ir užsisuka istorijos karuselė! Folis aiškinasi, kas nutiko ir vieną po kito kelia šeimos ir jų artimo rato skudurus kol paaiškėja kas yra kas.

Nebloga ta istorija. Detaliai ir kruopščiai aprašyta, charakteriai įtikinantys, o pabaiga tikrai nustebinanti. Buvo momentas, kuris pasirodė ne visai į temą (bijau spoil’inti), bet nedrįsčiau teigti, kad tai labai pagadino kūrinį.

“Arti tiesos” man visai patiko, bet momentais kai kurie aprašymai atrodė per daug detalūs ir sausoki. Visgi detektyvų/trilerių megėjams turėtų tikti ir patikti. Man kažko pritrūko iki wow.

O jūs ar skaitėte?

Knygos

Niekada nesustok Christina Rickardsson

Kai tik išgirdau, kad šioje knygoje aprašyta tikra istorija, kurioje autorė net prisipažįsta padariusi nusikaltimą – žinojau, kad skaitysiu! Neilgai trukus knyga jau buvo mano rankose, tad entuziastingai kibau į “darbą”.

Pasiėmiau skaitinį į kelionę. Skridome aplankyti giminaičių. Ten ją ir perskaičiau. Ir nepasakyčiau, kad labai jau “per sviestą”.

Apie ką gi knyga?
Istorija nepaprastai stipri ir emocionali. Ji apie brazilę Christianą (jai 32-eji), kuri sėkmingai gyvena Švedijoje. Pirmuosius aštuonerius gyvenimo metus ji praleido Brazilijoje, gyveno su motina oloje, vėliau gatvėse, lūšnynuose, šiukšlynuose. Būdama vaikas matė ir patyrė tiek, kiek dauguma mūsų nepatirsime ir nepamatysime per visą gyvenimą.

Alkis, kuris atima sveiką protą, protu nesuvokiamos gyvenimo sąlygos ir nuolatiniai pavojai buvo oras, kuriuo ji kvėpavo. Skaičiau ir baisėjausi, net nuverkiau keletą posmų…

Paaugusi Christiana kartu su broliu pateko į vaikų namus, iš kurių neilgai trukus iškeliavo į Švediją. Juodu buvo įvaikinti. Gyvenimas naujoje šeimoje, kitame pasaulio krašte, kaip jau įtariate, buvo kupinas iššūkių. Adaptacija užtruko, skauduliai gijo ilgai, prisiminimai, nors ir ignoruojami, nedilo. Autorė ilgai delsė pažvelgti praeičiai į akis, bet visgi ryžosi sugrįžti į gimtąjį San Paulą ieškoti motinos ir atsakymų į svarbius klausimus.

Jei trumpai – ši knyga yra autorės tapatybės/šaknų paieškos.

Kas patiko/nepatiko? (Kertiniai momentai)
Patiko, kad tai tikra istorija. Sužavėjo detalus pasakojimas apie vaikystę Brazilijoje. Buvo daug emocijų!

Visgi norėjosi sužinoti daugiau apie gyvenimą Švedijoje ir jos brolį. Manau tai būtų labai praturtinę istoriją.

Beje, visai neužkabino rašymo stilius. Rodos, tokia galinga istorija, o momentais teko save versti skaityti. Tikrai ne kartą strigau, bet visgi įveikiau knygą iki pabaigos.

Šiam kartui minčių tiek.

BALTO leidybos namams linkėjimai ir padėkos už dovaną! ❤️

Kas skaitėte knygą?

Knygos

Aš stebiu tave

Kaip visuomet, įpusėjus rudeniui ir tamsėjant vakarams, mane ima traukti detektyvai ir trileriai. Šįkart skaičiau Teresos Driscoll “Aš stebiu tave” ir galiu pasakyti, kad netgi labai patiko! Jei ieškote intriguojančio detektyvo porai vakarų – šis, manyčiau, tiks.

Apie ką gi knyga?
Įsivaizduokite vidutinio amžiaus moterį važiuojančią traukiniu. Netoliese jos sėdi dvi mielos šešiolikametės merginos. Iš pokalbio, kuris girdisi kaip ant delno, tampa aišku, jog joms tai pirmoji savarankiška kelionė. Planuose pasikultūrinimas ir panašiai.
O dabar įsivaizduokite kaip į traukinį įlipa du jauni vyrukai, prisėda prie merginų ir jau po keletos akimirkų papasakoja, kad štai šįryt buvo paleisti iš kalėjimo. Kompanija smagiai klega ir kažką planuoja, o šalia sėdinti Ela dega noru įsikišti ir pamokyti mergaites, bet… susitvardo.
Kaip pasielgtumėte jūs?

Kitą dieną per žiniasklaidą praskrieja žinia, jog viena merginų, Ana, dingo. Be žinios prapuolė ir minėti vaikinai.

Štai taip prasideda istorija – Anos paieška. Elą velniškai kankina kaltės jausmas ir gąsdina anonimo siuntinėjami atvirukai. Anos tėvo širdį užgulusios neaiškios paslaptys. Kažką nutyli ir su Ana keliavusi draugė.

Kaip ir daugumoje tokių istorijų, iki pat knygos pabaigos vis spėlioji – kas nutiko, ar auka (o gal ji ne auka?) dar gyva, kas kaltas ir panašiai.
Šešėlis krenta ir slankioja nuo vienų įtariamųjų prie kitų, kol paaiškėja, sakyčiau, netikėta tiesa.

Reziumuojant, knyga susiskaitė lengvai ir greitai. Čia buvo intrigos, visai patiko veikėjai ir siužetas. Vienoje vietoje, mano nuomone, pritrūko logikos, bet negaliu apie tai pasakoti, nes suprasite kuo viskas baigėsi.

Trumpai tariant – detektyvų megėjams turėtų patikti. Asmeniškai man tikrai patiko.

P.S. Balais knygų nusprendžiau nebe vertinti.

O jūs ar skaitėte?

Knygos

Pabučiuok mane. kaip auginti vaikus su meile

Knygų apie vaikų psichologiją yra visa galybė. Kaip išsirinkti tinkamą? Nėra teisingo atsakymo. Aš mokausi iš savo patyrimo, ieškau atsiliepimų, skaitau įvairius autorius, vertinu. Esu perskaičiusi nemažai tokios literatūros ir tikrai neneigsiu, jog dalis knygų nevertos dėmesio. Bet yra tokių nuostabių, kad norėtųsi apie jas skelbti kiekvienai sutiktai mamai ir tėčiui. Šiandien pristatysiu vieną jų.

Apie knygą

Iki šiol visiems sakiau, kad geriausia mano skaityta knyga apie vaikų psichologiją yra “Ramūs tėvai, laimingi vaikai”. Tikrai neatsiimu komplimentų, ta knyga tiesiog puiki ir, atvirai kalbant, tikrai nesitikėjau rasti kažką šauniau, bet “Pabučiuok mane. Kaip auginti vaikus su meile” nustebino ir viršijo lūkesčius visomis prasmėmis.

Daugiausia naudos iš šios knygos gaus mamytės ir tėčiai, kurie dar tik laukiasi mažylio (-ės), taip pat auginantys vaikus iki 5 metų. Ją verta duoti paskaityti seneliams, močiutėms, darželių, būrelių auklėtojoms. 

Knygoje remiamasi moksliniais tyrimais, psichoterapeutų darbais. Dalis tyrimų paneigiama, paaiškinama, kodėl neverta tikėti viskuo, kas parašyta knygose apie vaikus. Didžiulis dėmesys skiriamas pirmykščių šeimų analizei. Autorius pasakoja apie instinktus, kurie nesikeičia net bėgant šimtmečiams.

Pagrindinės analizuojamos temos yra tos, kurios kelia daugiausia konfliktų ir supriešinimo visuomenėje:

  • Miegas (su kuo vaikas turėtų miegoti ir kaip turėtų būti migdomas; ar tikrai pavojinga migdyti miegamojo lovoje; ar normalu, kad vaikas keliasi milijoną kartų per naktį ir kt. klausimai);
  • Nešiojimas ant rankų (ką, daryti, jei vaikui smagiausia tik ant rankų; kaip „neišlepinti“?);
  • Žindymas (ar normalu, kad kūdikis/vaikas nuolat nori žįsti ir nepaleidžia mamos);
  • Savarankiškumas (ar normalu, kad vaikas nenori paleisti mamos nė per žingsnį, nori, kad mama visuomet būtų šalia;
  • Emocijos (kodėl vaikas būna linksmas su močiutėmis ir darželyje, o atėjus mamai puola į ašaras);
  • Puoduko reikalai (kada pradėti mokyti vaikus puoduko reikalų ir ką daryti, jei vaikas, jūsų nuomone, „specialiai“ priešinasi).

Na ir daug kitų jautrių temų, kurios tiesiog nušviečia protą.

Tai nuostabi knyga, kurios pagrindinė mintis yra ta, kad ne viskas, kas patogu tėvams yra naudinga ir vaikui. Pažadu, kad perskaičius nurimsite ir įgysite pasitikėjimo savimi, drąsiai atlaikysite spaudimą iš aplinkinių ir pagaliau pasijusite normaliais tėvais.

Versdama paskutiniuosius knygos puslapius su savimi pasiėmiau šias mintis:

Visi vaikai yra geri. Jie nemoka manipuliuoti. Toks dalykas, kaip manipuliacija išsivysto prabėgus daugybei metų;

Vaikai mums nuolat atleidžia ir myli mus besąlygiškai. O štai mes, jiems nuolat keliamas sąlygas ir pykstame.

Normalu, kad kūdikis ir net metinukas vaikas nori daug žįsti, šimtus kartų keliasi per naktį, trokšta nuolat būti ant rankų, verkia tėvams dingus iš akiračio. Normalu, jei ilgą laiką prieštarauja sodinamas ant puoduko (instinktas sulaikyti išmatas atsiranda tik įpusėjus antruosius metus).

Neišlepinsite vaiko nuoširdžia meile, apkabinimais ir rūpesčiu, nes tai neįmanoma.

Galėčiau rašyti ir vis girti, bet sustosiu, kad neišpasakočiau smagiausių dalykų. Jei tik turite laiko ir noro – būtinai perskaitykite šią knygą. Ji nustebins net didžiausius skeptikus.

O jūs ar skaitėte?

P.S. @rasa.raso instagram paskiroje yra “highlights”, kur sudėjau nemažai šaunių minčių iš knygos.
Taip pat čia rasite ir knygos video apžvalgą.