0
Kategorija

Knygos

Knygos

Šia knyga susidomėjau dėl jos turinio ir dėl autorės – profesorės Danutės Gailienės. Psichologų pasaulyje ji gerai žinoma dėl savo darbų ir tyrimų savižudybių ir psichologinio skausmo temomis.
Pabandysiu apie knygą “Ką jie mums padarė” papasakoti paprastais žodžiais 🙂

➡️Knyga rimta ir gili, joje remiamasi tyrimais ir statistika, o kalba eina apie traumas, kurias patyrė mūsų tauta per pastąrąjį šimtmetį (karai, okupacijos, trėmimai, Černobilio nelaimė). Trumpai tariant, profesorė pasakoja mūsų istoriją ir kokią tai įtaką padarė tautai psichologine prasme.

🤓Keletas minčių iš knygos:
📌 Ne kėkvienas patyręs sunkią traumą būtinai “turi” potrauminio streso sutrikimą. Žodžiu “trauma” yra pernelyg dažnai švaistomasi į kairę ir dešinę.
📌 Mūsų šalies istorija padarė didelę įtaką žmonių asmenybėms. Mūsų tėvai ir seneliai gyveno laikais, kai tam, kad išgyventum turėjai būti ir mąstyti taip pat kaip ir kiti.
📌 Po karų ir okupacijų mūsų ir kitose šalyse dažnas būdas slopinti kilusį nerimą ir sunkias emocijas buvo alkoholis. Kol kitos šalys su šia problema tvarkėsi, Lietuvoje kurį laiką alkoholio reklamos buvo net padažnėjusios ir palaisvėjusios, kas dar stipriau išaugino vartojimą.
📌 Skirtingi tyrimai rodo, kad kartais labiau sutraumuoja net susidūrimas su trauma, o žinojimas, kad ji gali įvykti ir jos laukimas. Pvz. Kariai, kurie laukė bombardavimo povandeniniame laive patyrė sunkesnių psichologinių pasekmių, nei tie kariai, kuriuos visgi ėmė pulti ir bombarduoti.
📌 Lietuvoje beveik 40 proc. vyrų neišgyvena iki 60 metų. Jie miršta gana jauni, o mirtys neretai būna susijusius su priklausomybėmis ar ligomis, kurias sukelia stresas.

Knyga man patiko, nors neslėpsiu – skaityti buvo ir sunkoka, ir skaudu. Manau, kad ji tinkama tiems, kas rimtai domisi psichologija ir nebijo kiek sausenio, mokslinio rašymo stiliaus. Čia daug puikių temų, daug skaičiukų ir daug vietos pamąstymui apie save ir savo artimuosius. Jei vis iškyla klausimų apie tai, kodėl lietuvių tauta yra tokia, kokia yra ar kodėl gi Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi – būtinai paskaitykite.

Jei jus domina psichologinės temos ir tokio pobūdžio knygos, kviečiu apsilankyti ir mano Instagram paskyroje @RASARASO

Knygos

KNYGA: Sudeginta gyva

Sudeginta gyva. Souad

Praėjusiais metais knygų skaitymui skyriau mažiau laiko nei įprastai. Buvo įtemptas laikas, o ir, prisipažinsiu, ne kartą kankinausi su skaitymo blokais. Daug knygų, kurias pradėdavau skaityti, padėdavau į šoną vos pradėjusi – nesinorėjo gaišti laiko, kurio ir taip nedaug. Ir visgi perskaičiau nemažai puikių knygų, kurios įtraukė nuo pirmo puslapio.

Metų pabaigoje, pasibaigus egzaminams, man į rankas pakliuvo knyga “Sudeginta gyva”. Iki šiol panašaus pobūdžio knygų nebuvau skaičiusi – jos manęs nedomino. “Sudeginta gyva” vis švystelėdavo man pro akis Instagram’e ar renkantis knygas internetiniame knygyne. Vieną iš tų kartų užfiksavau užrašą “tikra istorija” ir susiintrigavau. Ne veltui!

Trumpai papasakosiu apie ką šis kūrinys. Knyga yra apie septyniolikametę Suadą, gyvenančią viename Palestinos kaimų. Mergina įsimyli ir taip pasirašo sau mirties nuosprendį. Kaime, kuri gyvena galioja žvėriškos taisyklės, o moterys čia prilyginamos grindų skudurui – mergaitės nuo mažumės tampa tarnaitėmis, kurių poreikių niekas nepaiso. Fizinis ir psichologinis smurtas tokiuose kaimuose visiška norma. Mergaitės net nelaikomos žmonėmis – jos auginamos kaip gyvyliukai. Šeimoje gimė mergaitė – nepasisakė, gimus berniukui – visi švenčia.

Sunkus Suados gyvenimas dar stipriau pasikeičia jai įsimylėjus. Merginos meilė gauna atsaką, bet koks dar įsimylėjimas be tėvų žinios ir palaiminimo, koks apskritai įsimylėjimas, kai mergaitės čia neturi net teisės pakelti akių į vyrą. Užtraukusi “menamą” nepagarbą šeimai, mergina sulaukia šeimos bausmės – ji apipilama benzinu ir padegama.

Tai žiauri ir protu nesuvokiama TIKRA istorija apie merginą, kuri išgyveno ir pabėgo iš nesuvokiamo siaubo. Knyga įtraukė nuo pirmo puslapio ir nepaleido iki paskutiniojo. Man tikrai patiko, bet vis nepaleisdavo mintys, ar tai tikrai gali būti tikra…. Perskaičiusi knygą ėmiausi “tyrimo” ir gerai išanalizavau “Goodreads” komentarus po šia knyga bei google’inau. Yra manančių, kad istorija išgalvota, yra tvirtinančių, kad ji visu šimtu procentų tikra. Yra ir trečia nuomonė – kad istorija nėra visai tikra, bet tokie kaimai ir istorijos tikrai egzistuoja.

Betkokiu atveju knyga patiko.
Dėkoju už dovanų kuponą PatoguPirkti.lt knygynui
Jei ir jus domina ši knyga, spauskite >>>ČIA<<<

Knygos

Vaikystės šešėliai. Žydrūnas sadauskas


Pradėjusi skaityti Žydrūno Sadausko knygą, tikėjausi daug.
Keletas žmonių, kurie mane seka labai rekomendavo paskaityti, o ir buvau spėjusi pamatyti keletą gerų atsiliepimų Goodreads bei Knygos.lt. Pirkau gana spontaniškai, nespėjau, net pasidomėti autoriumi, ką šiaip jau mėgstu padaryti 🙂

Ši knyga yra apie vaikystės įtaką suaugusiojo pasauliui. Žydrūnas pasakoja apie įvairius archetipus, kurie susiformuoja vaikystėje ir lydi mus visą gyvenimą. Taip pat pasakoja, kaip iš to išsivaduoti.

Knygos idėja įdomi, archetipų teorijos intriguoja, viskas turėtų būti kaip ir faina, bet pradėjus skaityti, gana greitai ėmė plūsti prieštaringi jausmai. Nesupratau, kas man kliūva, tad knygą trumpam padėjau į šalį ir pasidomėjau autoriumi 👁️‍🗨️

👉 Žydrūnas aštuonerius metus užsiima veidoskaita ir yra apie tai parašęs knygą, veda įvairias paskaitas, konsultacijas, aktyviai reiškiasi Youtube kanale ir turi tikrai daug sekėjų. Viskas kaip ir gerai, prieš veidoskaitą neturiu nieko prieš. Be rimtesnės psichologinės literatūros esu skaičiusi ir nemažai netradicinės psichologijos atstovų knygų. Tarkim, tas pats Dmitrijus Trockis, David Hawkins, Hale Dwaskin. Šių autorių knygos man susiskaitė lengvai ir puikiai. Skaitydama Sadausko knygą taip nesijaučiau…

Punktais pavardinsiu momentus, kurie sukėlę dvejonių:

📌Neaišku, kuo autorius remiasi. Lyg ir kalba, kad remiasi šiuolaikinių netradicinės psichlogijos atstovų metodais (kažkaip taip rašė), bet nėra jokių šaltinių ar nuorodų, kuo jis remiasi iš tiesų. Kartais pamini, kad remiasi savo tyrimu, bet vėlgi, visiškai neaišku, apie kokį tyrimą eina kalba.
📌Jaučiasi autoriaus nusistatymas prieš psichologijos mokslą. Vienu metu jis užsiminė, kad ir pats studijavo psichologiją, bet metė, nes jam įdomiau ne teorija, o praktika. Susidarė įspūdis, kad psichologai tėra teoretikai.
📌Nepatiko ir frazės “kiek pažįstu psichologų, jie visi turi daug daugiau problemų nei aš”. Taip, didelė dalis psichologų pasirenka tokį kelią, nes ir patys buvo patyrę sunkumų. Manau, kad tai pliusas, o ne minusas.
📌Daug kur kartojasi “psichologija/statistika sako vienaip, bet kiek aš esu sutikęs žmonių, tai kitaip”. Ar galime vertinti pasaulį pagal sutiktus savo aplinkos žmones? Ar tai tikrai atsveria mokslinius tyrimus?
📌Vartojama daugybė neaiškių žodžių, kurie, manau paprastam skaitytojui nesuprantami (bent jau aš nesupratau). Pavyzdžiui “reflektorinis, pliusinė/minusinė sistemos ir pan.”.
📌Autorius kalba, kad tradicinė psichologija neva skelbia, jog vaikystė didžiausią įtaką žmogaus charakteriui daro iki trejų metų. Esu perskaičiusi labai daug literatūros šia tema ir kiek domėjausi, psichologija sureikšmina laikotarpį iki paauglystės. O žmogaus smegenys vystosi net iki 25 metų.
📌Kalbėdamas apie vaikystės įtaką, daug kartojo, kad “pagyrimai” ir “lepinimas” yra blogai, bet nesukonkretina, kas tai yra iš tiesų. Tarkim, šiuolaikinė psichologija kalba, kad iškart atliepti į vaiko poreikius jam pravirkus, nešioti ant rankų nėra lepinimas. Lepinimas, šiaip jau, labai slidi tema ir čia, gal labiau tiktų žodis “nepriežiūra”. Kaip ten bebūtų, nesupratau, ką autorius turi galvoje. Lygiai tas pats su “pagyrimais”, kurie gali sužaloti vaiką psichologiškai. Kokie konkrečiai?
📌Knygoje kalbama daugybe temų. Autorius kalba ir apie mitybą bei sportą. Veganai, vegetarai bei žaliavalgiai, jo nuomone, nemyli savęs. Taip pat savęs nemyli ir besilaikantieji dietų ir sportuojantys treniruoklių salėje. Sutinku, kad kraštutinumai gyvenime nėra gerai, dažnai tai tikrai signalizuoja problemas bei nemeilę sau, bet ar tikrai visuomet? Ar turi teisę autorius teigti, kad mėsą valgyti būtina, o geriausias sportas, tarkim, plaukimas.
📌Galiausiai mane pribaigė sakinys, kad, jei žmogus kritikuos šią knygą, jis yra budelis (tas, kuris kategoriškas, nepriima kitų nuomonių, nenori tobulėti, linkęs kaltinti ir pan.).

🤝 Palaikau autorių už drąsą ir tai, kad siekia tobulėti. Galbūt jo tiesas priimčiau visiškai kitaip, jei būtų kitoks rašymo stilius bei parinkti kitokie žodžiai. O dar vis pagaudavau savęs mąstant, kad autorius kiek arogantiškas. Kaip ir yra ištiesų nežinau. Tai tėra mano nuomonė, kuri gali visiškai nesutapti su jūsiške.

O jūs ar skaitėte?

Knygos

Save the cat writes a Novel. Jessica brody

Jei svajojate parašyti knygą, bet nežinote nuo ko pradėti, labai kviečiu sustoti ir paskaityti šią nedidelę apžvalgą.

Aš jau daug metų svajoju parašyti romaną, tas pastaraisiais  metais vis paskaitau kokią nors knygą susijusią su rašymu. Lietuvių kalba jų nėra daug, o štai angliškai nors grėbliu griebk. Apie šią knygą sužinojau per elektroninių mokymų platformą Udemy.com. Kadangi vakarais migdant vaikus turiu nemažai laiko, kartą užsisakiau tokios tematikos mokymus. nebepamenu pavadinimo, buvo kažkas iš seriijos “pagrindiniai žingsniai kaip sukurti knygos istorijai scenarijų”. Mokymus vedė Jessica Brodey, labai charizmatiška moteris bei 18 novelių autorė. Ji ir papasakojo, kad yra parašiusi tą knygą. Mokymuose, beje, buvo pateikta dalis knygos turinio.

Beje, nesuklyskite, knygynuose yra pardavinėjama knyga pavadinimu “Save the cat” (Išgelbėk kačiuką) lietuvių kalba. Tai ne ta pati, nors taip pat verta dėmesio knyga. Paprastoji “Save the cat” versija yra apie scenarijų filmams rašymą/kūrimą.

Knyga mana labai patiko. Autorė rašo tiesiog nuostabiai, jos kalba tokia gyva, kad  nespėjau ir suvokti, kaip greitai perskaičiau knygą. Joje daugybė patarimų ir pavzdžių, kaip dėlioti scenarijus skirtingo žanro/tipo knygoms. Tarkim pasakoja apie tam tikrą žanrą, pateikia esminius žingsnius ir momentus be kurių tokio tipo knyga neapsieitų bei knygų sąrašą, kurios parašytos pagal tą sistemą. Be viso to, prie kiekvieno žanro ji pateikia ir vieną konkretų pavyzdį,  smulkiai išanalizuoja kurią nors minėtą knygą pažingsniui. Ir taip su kiekvienu žanru.

Jei trumpai – Jessica knygoje pateikia 15 žingsnių metodą, kuris padės susprasti, ko reikia, kad istorija užkabintų, būtų lengvai skaitoma, intriguojanti.

Man labai patiko. Knygą skaičiau net tris kartus ir labai tikiuosi, kad išauš diena, kai žinias panaudosiu praktiškai 🤓

O ką jūs esate skaitę šia tema?

Knygos

Sedonos metodas. Hale dwoskin

Ši knyga skirta tiems, kuriuos kartais ar dažnai kankina psichologinė įtampa, baimės, nerimas. Taip pat tiems, kurie vis neišsilaisvina iš žalingų įpročių, depresijos, nepasitenkinimo gyvenimu, turi įsisenėjusių įsitikinimų, kurie labai trukdo.
Knygas autorius yra Sedenos metodo mokymų įkūrėjas ir mokytojas, kuris, beje, savo žinias pristato ir tokiuose visiems žinomuose filmuose kaip “The Secret” bei “Letting go”.

Punktais pavardinsiu man labiausiai įsitrigusias mintis ir taip perteiksiu jums kūrinio esmę.

Taigi pradėkime:
📍Emocijos yra atskira energija, su kuria nereikia tapatintis. Pvz. jūs nesate piktas, o tiesiog pykstate ir pan.
📍Nėra gerų ar blogų emocijų, jos tiesiog yra ir tiek. Kartais mes pykstame, kartais džiaugiamės. Visos emocijos yra geros ir normalios. Nereikia bijoti pykčio, liūdesio, agonijos ar kitų jausmų.
📍Knygoje autorius išskiria pagrindines emocijas, skirsto jas lygmenimis ir taip analizuoja, kokioje “stadijoje” yra žmogus ir kodėl (labai įdomi dalis).
📍Žmogaus gyvenime problemos kyla tuomet, kai šis prisiriša prie kokios nors emocijos, nuolat apie tai galvoja, nuolat tai išgyvena ir labai viską sureikšmina. Tarkim, jus ant kažko labai pykstate, ar kažko labai bijote, o gal su pernelyg didele aistra siekiate kokio nors tikslo.
📍Nėra gerai prisirišti ir prie  vadinamųjų “gerųjų” emocijų bei tikslų. Kartais žmonės būna pernelyg aistringi ar džiaugsmingi. Kuo stipriau kažko norite, sureikšminate, galvojate – tuo labiau tai atitolinate. Tai nereiškia, kad svajoti ir siekti tikslų yra blogai. Autorius kalba apie tai, kad kai paleidžiame lūkesčius/stiprius norus ir tiesiog mėgaujamės procesu leisdami įvykti betkam – visuomet būna geresnis rezultatas.
Jis buvo pateikęs puikų pavyzdį apie pinigus.
Yra žmonės, kuriems jų vis stinga – jie daug dirba, verčiasi per galvą, vis skundžiasi, vaikosi kiekvieno euro, svajoja apie dieną, kai pralobs. Ir kuo labiau jie bėga paskui pinigus, tuo toliau pinigai bėga nuo jų.

📍Kiekviena emocija kyla iš kurio nors bazinio poreikio. Poreikiai būna kontrolės, saugumo, pripažinimo/meilės. Kažkas aria darbe ir nori užsidirbti daug pinigų bei nusipirkti namą dėl to, kad jaučiasi nesaugiai, o kitas žmogus to gali siekti, nes jam svarbus kitų požiūris į jį/ją.
📍Aptariama nemažai potemių, kalbama apie įvairias gyvenimo sritis, tikslų siekimą, darbą ir pan. Tai padeda labiau suvokti, kad Sedonos metodas pritaikomas betkur.
📍Na ir žinoma visoje knygoje, kiekviename skyrelyje skirtinga forma jis pasakoja apie patį Sedonos metodą, pateikia klausimus-pratimus, kuriuos rekomenduojama daryti čia ir dabar.

Buvo ir nelabai patikusių dalykų. Tarkim, knygoje tikrai labai daug pasikartojimų, nepatiko daug prikištų citatų (mokymų dalyvių atsiliepimai), kurios man per saldžios ir labai jau “American style”. O šiaip viskas gerai. Knygos nedrįsčiau vertinti 5 balais iš 5, bet galiu drąsiai duoti kokius 3.5 ar net 4 balus. Manau, kad tai tikrai dėmesio vertas skaitinys, BET noriu pridurti, kad jei tik tik “šviežiai” pradėjote domėtis psichologinėmis temomis, nepradėkite nuo šios knygos.

Jei trumpai – knyga tikrai gana gera ir įdomi. Jei jaučiate, kad kažkuriose gyvenimo srityse nesiseka, o emocijos neretai ima viršų ir labai išvargina – paskaitykite. Ir būtinai padarykite siūlomus pratimus. Aš juos dariau ir galiu pasakyti, kad poveikis tikrai yra. Net ir dabar užplūdus nemaloniems jausmais padarau pratimus. Jie veikia, o baigus mokymus, tikiu, kad poveikis būtų dar stipresnis  🩹❤️

Knygos

Sadistas. Asta padagaitė

PAGALIAU keliu apžvalgą ir ne šiaip apie kokią skystalinę, bet tikrai kietą knygą 💪
Tai istorija apie moterį, kuriai gerokai per trisdešimt – ji sėkminga, graži ir talentinga, bet meilės fronte vieniša. Netikėtomis aplinkybėmis ji susipažįsta ir romantinius santykius užmezga su nuo pirmų akimirkų įtartinu ir buitiškai tariant “marozišku” vyruku. Vilijos instinktai rėkia bėgti šalin, visi ženklai skalambija pavojaus aliarmus, bet ji, išrankioji dama, kažkodėl pasilieka. Vėl ir vėl.

Aš nepasakosiu, kas vyksta jų santykiuose, bet turbūt numanote, apie ką eina kalba. Autorė romaną kūrė semdamasi patirties iš artimos aplinkos ir keletos moterų istorijų. Ir tikrai, tik savo akimis tai matęs bei patyręs žmogus, gali viską aprašyti taip įtikinamai ir realistiškai.

Turbūt beveik visi mes savo aplinkoje turime nesveikų santykių pavyzdžių, bet ne visi žinome, kas išties vyksta aukos galvoje. Kraupstame, bet nesuvokiame, kodėl moterys prisiriša prie siaubūnų? Kodėl leidžiasi suplakamos su šūdais šimtus kartų? Kodėl atleidžia, nors akivaizdu, kad tai kartosis? Romanas leidžia pažiūrėti į tokius santykius iš arčiau.

Knyga baisi, bet gera. Ir nors skaitymo pradžioje man buvo sunku įsivažiuoti, vėliau negalėjau sustoti. Baisėjausi ir pykau. Ir ne tik ant agresorius, bet ir aukos. Buvo tiek jausmų, kad ojojojoj!

Mano reziume – aš sakau bravo. Man patiko, nors tikrai nežinau, kaip susiskaitytų žmonėms, kurių gyvenimuose visuomet buvo tik šviesa.

Vienintelė pastaba, kurią galiu pasakyti – jei autorė būtų skyrusi daugiau dėmesio papasakoti apie Vilijos ir Kristoforo vaikystę (apie jo praeitį neužsiminė) ir kaip susiformavo jų asmenybės, turbūt būtų dar geriau.

Tai tiek,
Vistiek duodu 5 balus iš 5, tik informuoju, kad silpnesnių nervų skaitytojus gali šokiruoti.

O jūs ar skaitėte?

Kviečiu draugauti Instagram, kur kelių dar daugiau tekstų:
https://www.instagram.com/rasa.raso/

Knygos

kviečiu apsilankyti rasa.rašo instagram paskiroje

Labas visiems, kurie kartais užsukate paskaityti mano tinklaraščio. Vis neapsisprendžiu, kiek daug informacijos kelti čia, nes daugiausia reiškiuosi savo Instagram paskiroje. Joje, be knygų apžvalgų, dalinuosi mintimis ir patarimais saviugdos bei vaikų psichologijos temomis. Pastaruoju metu pradėjau pasakoti ir apie koučingą bei kelti paskaitėles.

Labai kviečiu prisijungti ir draugauti ten. Tikius, kad ten rasite naudingos informacijos sau. Mano profilį rasite paspaudę ant šios nuorodos:
https://www.instagram.com/rasa.raso/

Facebook’e beveik nebepasirodau ir manau, kad su laiku ten rodysiuos vis mažiau, taip, kad draugaujam čia arba IG.

Linkėjimai,
Rasa

Knygos

TU. caroline kepnes

O dievai! Perskaičiau šią knygą per kelis prisėdimus. Nors pradžia nekabino, vėliau įsitraukiau ir skaičiau su vėju. Perskaičius, žinoma, susigundžiau užmesti akį ir į serialą. Pirmąjį sezoną žiūrėjau persukdama serijas, antrąjį stebėjau lėčiau ir jau be jokių persukiojimų. Patiko, visai fainai.

Kalbant apie knygą – ji paprasta, bet tikrai ne prasta. Man patiko, nors momentais atrodė, kad viskas per daug ištempta, per daug smulkmeniška ir per daug kalbų apie putytes, penius ir masturbaciją.

Trileris parašytas pirmuoju asmeniu. Istoriją pasakoja senoviniame knygyne dirbantis gražuolis Džo, kuris įsimyli klientę Bekę. Nuo pirmų akimirkų vaikis nusprendžia, kad Bekė laido jam užuominas ir flirtuoja, tad nuo kreditinės kortelės nusižiūrėjęs jos vardą ir pavardę ima ieškoti informacijos apie merginą internete. O apie Bekę informacijos plačiuose vandenyse per akis – vaikeli laikykis!
Džo pradeda ją sekti ir stebėti, po truputį pora iš “friends zone” pereina į romantiškus santykius, bet ne viskas auksas, kas auksu žiba. Džo elgiasi kaip maniakas ir pridaro protu nesuvokiamų dalykų, kad tik Bekę turėtų šalia. Beke, aišku, apie tai nė nenutuokia.

Jei trumpai, knyga “Tu” yra apie toksiškus santykius ir interneto įtaką mūsų gyvenimams.

Labai patiko skaityti istoriją iš Džo perspektyvos ir pamatyti, kas darosi jo galvoje.
Faina knyga. Nepavadinčiau jos literatūros šedevru, bet, jei mėgstate psichologinius trilerius – pirmyn! Tai lengvas ir pagaulus kūrinys keliems smagiems vakarams.

Galvoju reikia vėl sugrįžti prie vertinimo žvaigždutėmis, tad šįkart penkių balų sistemoj skiriu 4.

O jūs ar skaitėte?

Knygos

Ydingas ratas. Sarah PINBOROUGH

Žinot ką, nusprendžiau, kad grožinės literatūros kūrinių apžvalgas nuo šiol rašysiu trumpesnes. Nematau reikalo smulkiai aprašinėti siužetą,  nesu literatūros kritikė, o ir jums, tikiu, bus patogiau skaityti trumpus ir konkrečius įrašus.
Psichologinėms knygoms šios taisyklės netaikysiu.

Šįkart apie knygą “Ydingas ratas”
Tikrai rekomenduoju ją paskaityti psichologinių trilerių mėgėjams. Tai meistriškai aprašyta ir iki smulkmenų apgalvota istorija apie keistą santykių trikampį.

Administratorė Luiza įsimyli psichoterapeutą, kuriam dirba. Gana greitai tampa jo meiluže ir… geriausia to vyro žmonos drauge. Santykiai ne visai normalūs. Luiza negali nutraukti santykių nei su vienu, nei su kitu ir baisiausiai kankinasi. Gana greitai prasideda keisti dalykai…
Autorei aprašant Adelę (meilužio žmoną) atrodo, kad ji patekusi į smurtautojo nagus ir išnaudojama. Stebint Deividą (meilužį) mąstai, ar tikrai viskas būtent taip? O gal neadekvati jo žmona?

Taip ir sukasi visa istorija – Luiza pasineria į nesveikus santykius ir melą, nepajėgia sustoti, kol pasiekiama riba. Lygiagrečiai su dabartimi vis pasakojama apie Adelės praeitį, kuri kuo toliau, tuo kelia daugiau klausimų. O dar čia pasakojama apie mistinį sąmoningąjį sapnavimą

Viskas susieina į smegenis išnešančia knygos pabaigą, kur galiausiai paaiškėja, kas yra kas ir istorija baigiasi. Knygos pabaiga mane pribloškė, o paskui parbloškė ir vėl. Kaip pasakytų mano viena draugė – knygos pabaiga šizofreninė :)) Gerai tai ar ne, pasakyti sunku.

Knyga man patiko, veikėjai įtikinami, viskas iki smulkmenų pagalva ir aprašyta taip, kad skaitant sunku atsiplėšti. Pabaiga man nelabai patiko, bet knyga tikrai verta skaitymo ir komplimentų.

Tai tiek

Knygos

Kaip auginti berniukus XXIa. Steve Biddulph

Turbūt žinote, kad auginu du berniukus. Labai mėgstu knygas apie vaikų psichologiją, tad nuolat skaitau ir gilinu žinias šia tema. Praėjusiais metais perskaičiau dešimt tokių knygų, iš jų apie berniukų psichologiją buvi dvi – “Augant Kainui” ir “Stiprios motinos, stiprūs sūnūs”. Na, o dabar ėmiausi Steve Biddulph “Kaip auginti berniukus XXIa”.

Visos knygos nargrinėja panašias temas. Rašymo stiliumi ir pavyzdžiais man mieliausia visgi “Augant Kainui”, bet patiko ir Steve’o knyga. Taigi papasakosiu apie ją ir kokias mintis su savimi “išsinešiau”.

Pradėsiu nuo to, kad Steve Biddulph yra Australijoje gyvenantis vaikų psichologas. Jo portfolio gana įspūdingas – specialistas parašė nemažai knygų vaikų psichologijos tema. Jos palankiai vertinamos “Goodreads”.

“Kaip auginti berniukus XXIa” savo apimtimi yra nedidelė knyga, joje daug nuotraukų, šiek tiek iliustracijų, yra pavyzdžių. Knygą perskaitysite greitai – rašymo stilius tikrai lengvas.

Autorius kalba apie tai, kad berniukai biologiškai skiriasi nuo mergaičių. Aukštas jų testosterono lygis (paauglystėje padidėja net 300 kartų) lemia kitokį elgesį ir polinkius. Berniukai, pasak jo, bręsta vėliau nei mergaitės, pradeda vėliau kalbėti, jiems sunkiau sekasi mokykloje. Berniukai pasaulį supranta ir jaučia per judesį, mažiau šneka. Lyginant su mergaitėmis jie labiau linkę į priklausomybes, nusikalstamą veiklą, agresiją. Kiti autoriai šiuos polinkius pateikia kaip auklėjimo pasekmes. Steve’as to neneigia, bet į pirmą vietą kelia biologijos ir hormonų įtaką.

Knygoje išskiriami trys raidos etapai:
Iki 6 metų – šiuo periodu berniukams svarbiausia yra mama. Iš jos jie ima didžiausią pavyzdį.
6-14 metų – šiuo periodu berniukams svarbiausias yra tėtis ar kitas rimtas vyras aplinkoje. Tuo metu berniukai daugiausia mokosi iš jų.
Nuo 14 metų yra etapas, kuomet berniuko aplinkoje turėtų būti kitas suaugęs žmogus, kuriuo jis galėtų pasitikėti, išsikalbėti, imti pavyzdį (mokytojas, senelis, dėdė).

Knygoje paliečiama tema apie vienišas mamas, translyčius ir homoseksualius vaikus. Čia visas spektras temų pagal vaiko amžių ir raidos etapą. Buvo labai įdomu paskaityti apie gaujas bei bendruomenės poreikį, sporto, būrelių, mokyklos įtaką.
Temų “užgriebiama” tikrai daug, bet man trūko gilesnės analizės ir paaiškinimų.

Pavyzdžiui yra skyrius, kuriame pasakojama apie ribų užbrėžimą. Tarkim, vaikui nuo stalo mėtant įrankius ar imant peilį, reikėtų pasakyti griežtą NE ir nukreipti kalbą, leisti pasirinkti, ką daryti vietoj to. Man priimtinesnė yra kitų psichologų pozicija – bent jau trumpai vaikui paaiškinti, kodėl sakau NE (nes įsipjausi ir bėgs kraujas ir pan.).

Autorius ypač daug kalbėjo apie tėčio reikšmę berniuko psichologijai ir net sveikatai. Didžioji knygos dalis vien apie tai. Buvo gerokai perspaustų momentų, kuriems nepritariau, bet buvo ir tikrai įdomių, susimąstyti verčiančių minčių.

Iš esmės knygą vertinu visai neblogai. Manau perskaityti verta. Visgi, jei tik turite laiko, neapsiribokite tik viena knyga.