0
Visi įrašai paskelbti

Rasa

Knygos

Šia knyga susidomėjau dėl jos turinio ir dėl autorės – profesorės Danutės Gailienės. Psichologų pasaulyje ji gerai žinoma dėl savo darbų ir tyrimų savižudybių ir psichologinio skausmo temomis.
Pabandysiu apie knygą “Ką jie mums padarė” papasakoti paprastais žodžiais 🙂

➡️Knyga rimta ir gili, joje remiamasi tyrimais ir statistika, o kalba eina apie traumas, kurias patyrė mūsų tauta per pastąrąjį šimtmetį (karai, okupacijos, trėmimai, Černobilio nelaimė). Trumpai tariant, profesorė pasakoja mūsų istoriją ir kokią tai įtaką padarė tautai psichologine prasme.

🤓Keletas minčių iš knygos:
📌 Ne kėkvienas patyręs sunkią traumą būtinai “turi” potrauminio streso sutrikimą. Žodžiu “trauma” yra pernelyg dažnai švaistomasi į kairę ir dešinę.
📌 Mūsų šalies istorija padarė didelę įtaką žmonių asmenybėms. Mūsų tėvai ir seneliai gyveno laikais, kai tam, kad išgyventum turėjai būti ir mąstyti taip pat kaip ir kiti.
📌 Po karų ir okupacijų mūsų ir kitose šalyse dažnas būdas slopinti kilusį nerimą ir sunkias emocijas buvo alkoholis. Kol kitos šalys su šia problema tvarkėsi, Lietuvoje kurį laiką alkoholio reklamos buvo net padažnėjusios ir palaisvėjusios, kas dar stipriau išaugino vartojimą.
📌 Skirtingi tyrimai rodo, kad kartais labiau sutraumuoja net susidūrimas su trauma, o žinojimas, kad ji gali įvykti ir jos laukimas. Pvz. Kariai, kurie laukė bombardavimo povandeniniame laive patyrė sunkesnių psichologinių pasekmių, nei tie kariai, kuriuos visgi ėmė pulti ir bombarduoti.
📌 Lietuvoje beveik 40 proc. vyrų neišgyvena iki 60 metų. Jie miršta gana jauni, o mirtys neretai būna susijusius su priklausomybėmis ar ligomis, kurias sukelia stresas.

Knyga man patiko, nors neslėpsiu – skaityti buvo ir sunkoka, ir skaudu. Manau, kad ji tinkama tiems, kas rimtai domisi psichologija ir nebijo kiek sausenio, mokslinio rašymo stiliaus. Čia daug puikių temų, daug skaičiukų ir daug vietos pamąstymui apie save ir savo artimuosius. Jei vis iškyla klausimų apie tai, kodėl lietuvių tauta yra tokia, kokia yra ar kodėl gi Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi – būtinai paskaitykite.

Jei jus domina psichologinės temos ir tokio pobūdžio knygos, kviečiu apsilankyti ir mano Instagram paskyroje @RASARASO

Knygos

KNYGA: Sudeginta gyva

Sudeginta gyva. Souad

Praėjusiais metais knygų skaitymui skyriau mažiau laiko nei įprastai. Buvo įtemptas laikas, o ir, prisipažinsiu, ne kartą kankinausi su skaitymo blokais. Daug knygų, kurias pradėdavau skaityti, padėdavau į šoną vos pradėjusi – nesinorėjo gaišti laiko, kurio ir taip nedaug. Ir visgi perskaičiau nemažai puikių knygų, kurios įtraukė nuo pirmo puslapio.

Metų pabaigoje, pasibaigus egzaminams, man į rankas pakliuvo knyga “Sudeginta gyva”. Iki šiol panašaus pobūdžio knygų nebuvau skaičiusi – jos manęs nedomino. “Sudeginta gyva” vis švystelėdavo man pro akis Instagram’e ar renkantis knygas internetiniame knygyne. Vieną iš tų kartų užfiksavau užrašą “tikra istorija” ir susiintrigavau. Ne veltui!

Trumpai papasakosiu apie ką šis kūrinys. Knyga yra apie septyniolikametę Suadą, gyvenančią viename Palestinos kaimų. Mergina įsimyli ir taip pasirašo sau mirties nuosprendį. Kaime, kuri gyvena galioja žvėriškos taisyklės, o moterys čia prilyginamos grindų skudurui – mergaitės nuo mažumės tampa tarnaitėmis, kurių poreikių niekas nepaiso. Fizinis ir psichologinis smurtas tokiuose kaimuose visiška norma. Mergaitės net nelaikomos žmonėmis – jos auginamos kaip gyvyliukai. Šeimoje gimė mergaitė – nepasisakė, gimus berniukui – visi švenčia.

Sunkus Suados gyvenimas dar stipriau pasikeičia jai įsimylėjus. Merginos meilė gauna atsaką, bet koks dar įsimylėjimas be tėvų žinios ir palaiminimo, koks apskritai įsimylėjimas, kai mergaitės čia neturi net teisės pakelti akių į vyrą. Užtraukusi “menamą” nepagarbą šeimai, mergina sulaukia šeimos bausmės – ji apipilama benzinu ir padegama.

Tai žiauri ir protu nesuvokiama TIKRA istorija apie merginą, kuri išgyveno ir pabėgo iš nesuvokiamo siaubo. Knyga įtraukė nuo pirmo puslapio ir nepaleido iki paskutiniojo. Man tikrai patiko, bet vis nepaleisdavo mintys, ar tai tikrai gali būti tikra…. Perskaičiusi knygą ėmiausi “tyrimo” ir gerai išanalizavau “Goodreads” komentarus po šia knyga bei google’inau. Yra manančių, kad istorija išgalvota, yra tvirtinančių, kad ji visu šimtu procentų tikra. Yra ir trečia nuomonė – kad istorija nėra visai tikra, bet tokie kaimai ir istorijos tikrai egzistuoja.

Betkokiu atveju knyga patiko.
Dėkoju už dovanų kuponą PatoguPirkti.lt knygynui
Jei ir jus domina ši knyga, spauskite >>>ČIA<<<

Knygos

Vaikystės šešėliai. Žydrūnas sadauskas


Pradėjusi skaityti Žydrūno Sadausko knygą, tikėjausi daug.
Keletas žmonių, kurie mane seka labai rekomendavo paskaityti, o ir buvau spėjusi pamatyti keletą gerų atsiliepimų Goodreads bei Knygos.lt. Pirkau gana spontaniškai, nespėjau, net pasidomėti autoriumi, ką šiaip jau mėgstu padaryti 🙂

Ši knyga yra apie vaikystės įtaką suaugusiojo pasauliui. Žydrūnas pasakoja apie įvairius archetipus, kurie susiformuoja vaikystėje ir lydi mus visą gyvenimą. Taip pat pasakoja, kaip iš to išsivaduoti.

Knygos idėja įdomi, archetipų teorijos intriguoja, viskas turėtų būti kaip ir faina, bet pradėjus skaityti, gana greitai ėmė plūsti prieštaringi jausmai. Nesupratau, kas man kliūva, tad knygą trumpam padėjau į šalį ir pasidomėjau autoriumi 👁️‍🗨️

👉 Žydrūnas aštuonerius metus užsiima veidoskaita ir yra apie tai parašęs knygą, veda įvairias paskaitas, konsultacijas, aktyviai reiškiasi Youtube kanale ir turi tikrai daug sekėjų. Viskas kaip ir gerai, prieš veidoskaitą neturiu nieko prieš. Be rimtesnės psichologinės literatūros esu skaičiusi ir nemažai netradicinės psichologijos atstovų knygų. Tarkim, tas pats Dmitrijus Trockis, David Hawkins, Hale Dwaskin. Šių autorių knygos man susiskaitė lengvai ir puikiai. Skaitydama Sadausko knygą taip nesijaučiau…

Punktais pavardinsiu momentus, kurie sukėlę dvejonių:

📌Neaišku, kuo autorius remiasi. Lyg ir kalba, kad remiasi šiuolaikinių netradicinės psichlogijos atstovų metodais (kažkaip taip rašė), bet nėra jokių šaltinių ar nuorodų, kuo jis remiasi iš tiesų. Kartais pamini, kad remiasi savo tyrimu, bet vėlgi, visiškai neaišku, apie kokį tyrimą eina kalba.
📌Jaučiasi autoriaus nusistatymas prieš psichologijos mokslą. Vienu metu jis užsiminė, kad ir pats studijavo psichologiją, bet metė, nes jam įdomiau ne teorija, o praktika. Susidarė įspūdis, kad psichologai tėra teoretikai.
📌Nepatiko ir frazės “kiek pažįstu psichologų, jie visi turi daug daugiau problemų nei aš”. Taip, didelė dalis psichologų pasirenka tokį kelią, nes ir patys buvo patyrę sunkumų. Manau, kad tai pliusas, o ne minusas.
📌Daug kur kartojasi “psichologija/statistika sako vienaip, bet kiek aš esu sutikęs žmonių, tai kitaip”. Ar galime vertinti pasaulį pagal sutiktus savo aplinkos žmones? Ar tai tikrai atsveria mokslinius tyrimus?
📌Vartojama daugybė neaiškių žodžių, kurie, manau paprastam skaitytojui nesuprantami (bent jau aš nesupratau). Pavyzdžiui “reflektorinis, pliusinė/minusinė sistemos ir pan.”.
📌Autorius kalba, kad tradicinė psichologija neva skelbia, jog vaikystė didžiausią įtaką žmogaus charakteriui daro iki trejų metų. Esu perskaičiusi labai daug literatūros šia tema ir kiek domėjausi, psichologija sureikšmina laikotarpį iki paauglystės. O žmogaus smegenys vystosi net iki 25 metų.
📌Kalbėdamas apie vaikystės įtaką, daug kartojo, kad “pagyrimai” ir “lepinimas” yra blogai, bet nesukonkretina, kas tai yra iš tiesų. Tarkim, šiuolaikinė psichologija kalba, kad iškart atliepti į vaiko poreikius jam pravirkus, nešioti ant rankų nėra lepinimas. Lepinimas, šiaip jau, labai slidi tema ir čia, gal labiau tiktų žodis “nepriežiūra”. Kaip ten bebūtų, nesupratau, ką autorius turi galvoje. Lygiai tas pats su “pagyrimais”, kurie gali sužaloti vaiką psichologiškai. Kokie konkrečiai?
📌Knygoje kalbama daugybe temų. Autorius kalba ir apie mitybą bei sportą. Veganai, vegetarai bei žaliavalgiai, jo nuomone, nemyli savęs. Taip pat savęs nemyli ir besilaikantieji dietų ir sportuojantys treniruoklių salėje. Sutinku, kad kraštutinumai gyvenime nėra gerai, dažnai tai tikrai signalizuoja problemas bei nemeilę sau, bet ar tikrai visuomet? Ar turi teisę autorius teigti, kad mėsą valgyti būtina, o geriausias sportas, tarkim, plaukimas.
📌Galiausiai mane pribaigė sakinys, kad, jei žmogus kritikuos šią knygą, jis yra budelis (tas, kuris kategoriškas, nepriima kitų nuomonių, nenori tobulėti, linkęs kaltinti ir pan.).

🤝 Palaikau autorių už drąsą ir tai, kad siekia tobulėti. Galbūt jo tiesas priimčiau visiškai kitaip, jei būtų kitoks rašymo stilius bei parinkti kitokie žodžiai. O dar vis pagaudavau savęs mąstant, kad autorius kiek arogantiškas. Kaip ir yra ištiesų nežinau. Tai tėra mano nuomonė, kuri gali visiškai nesutapti su jūsiške.

O jūs ar skaitėte?

Mintys

Manipuliacijos. 3 dalis

Šiandien apie tai, kaip pasakyti NE ir užsibrėžti ribas.⠀Prieš pradedant temą, noriu pasakyti labai svarbų dalyką – galite kiek norite kaltinti manipuliatorių egoistiškumu ir gudrumu, bet, jei nėra aukos, nėra ir manipuliatoriaus. Kitaip tariant, jūs pats suteikiate leidimą jumis manipuliuoti kaskart nusileis damas (-a).⠀⚠️Prieš pradedant brėžti ribas:👉Visų pirma nuspręskite, kas jums išties svarbu. Darbas ar šeima? Savaitgalis su vaikais ar žolės kirpimas tėvų sode? Ilgai lauktos atostogos ar didelės pinigų sumos skolinimas bičiuliui, kuris nežinia kada juos gražins?⠀👉Atminkite, kad neprivalote atsakyti iš karto. Kai jūsų ko nors prašo, pasakykite, kad reikia laiko pagalvoti. Jei provokuos “tai ką čia galvoti”, tiesiog ramiai pakartokite jog jums reikia laiko nuspręsti.⠀👉NE pradėkite sakyti nuo lengvesnių situacijų.⠀⚠️Kaip pasakyti NE praktikoje?⠀➖ Tiesiog NE – nesiaiškinant, paprastai pasakykite “ne, savaitgalį atvykti negalėsiu”, “Ne, deja, negaliu padėti”. Kuo daugiau aiškinsitės, tuo labiau jumis manipuliuos. Jūs neprivalote niekam teisintis.⠀➖ Supratingas NE – parodykite supratingumą ir tik tuomet pasakykite NE “suprantu, kad šiuo metu tau sunkus metas, bet aš atvykti negalėsiu”.⠀➖ Pagrįstas NE – kai kuriose situacijose galite trumpai pasakyti priežąsti, kodel NE “savaitgalį atvykti negalėsiu, nes esame suplanavę laiką su šeima”, “Negalėsiu atvykti, nes prastai jaučiuosi ir noriu fiziškai atsitiesti”.⠀➖ Alternatyvus NE – galite pasakyti NE ir pateikti alternatyvą “Negalėsiu atvykti šį savaitgalį, bet galiu užsukti antradienį kavos puodeliui”, “Negaliu paskolinti pinigų, bet visuomet tave išklausysiu ir būsiu šalia”.⠀Nusiteikite, kad kuomet pradėsite brėžti ribas ir sakyti NE, žmogus labai stipriai priešinsis. Manipuliatorius gali tapti agresyvus ir pradėti “statyti” sąlygas, grąsinti arba pulti verkti, alpti, visiems skųstis, prisigalvoti ligų, kaltinti jus žiaurumu ir pan. Trumpai tariant, nusiteikite, kad kurį laiką jūsų manipuliatoriaus elgesys suintensyvės ir jis ar ji įjungs aukštesnę pavarą. Tai vyksta iš bėjėgiškumo ir baimės prarasti savo poziciją.⠀❤️ Prieš pradedant brėžti ribas, labai aiškiai atsakykite sau, kokio santykio su tuo žmogumi norite, kaip įsivaizduojate jūsų bendravimą toliau. Manipuliatoriaus jūs nepakeisite, bet galite keisti savo elgesį ir laikytis savo pozicijos rūpimais klausimais. Taigi, įsivaizduokite, kad šis žmogus taip niekad ir nepasikeičia – kaip tokiu atveju galėtumėte bendrauti, kad jaustumėtės maksimaliai gerai? Koks geriausias sprendimas tokiu atveju? Ką jūs galite padaryti, kad jaustumėtės geriau ir neišduotumėte savęs?⠀Keletas papildomų idėjų, kurios padeda neutralizuoti manipuliatorių:👉 Nesiteisinkite, neįsižeidinėkite, nekaltinkite ir nepulkite. Tai tiesiog neveikia ir kursto karštesnį konfliktą.👉 Netikėkite, kad manipuliatorius yra bejėgis. Geriau padėkite manipuliatoriui išnaudoti jo galimybes. Pvz. bičiuliui, kuris nuolat prašo jį kur nors nuvežti, galite draugiškai pasiūlyti parsisiųsti taksi aplikaciją į telefoną. Papasakoti, kad ir pats dažna ja naudojatės, kaip tai patogu ir nebrangu. Tėvams, kurie kiekvieną savaitgalį prašo atvažiuoti nukirpti žolę sodyboje, galite nusiųsti ar pasiūlyti susirasti kontaktų žmonių, kurie nebrangiai kerpa žolę pagal užsakymą. Papasakoti, kad tai padės sutaupyti laiko visiems.👉Nedarykite to, ko neturite daryti ar kas prieštarauja jūsų vertybės.⠀Štai ir viskas 🙂Ar buvo naudinga?

Knygos

Save the cat writes a Novel. Jessica brody

Jei svajojate parašyti knygą, bet nežinote nuo ko pradėti, labai kviečiu sustoti ir paskaityti šią nedidelę apžvalgą.

Aš jau daug metų svajoju parašyti romaną, tas pastaraisiais  metais vis paskaitau kokią nors knygą susijusią su rašymu. Lietuvių kalba jų nėra daug, o štai angliškai nors grėbliu griebk. Apie šią knygą sužinojau per elektroninių mokymų platformą Udemy.com. Kadangi vakarais migdant vaikus turiu nemažai laiko, kartą užsisakiau tokios tematikos mokymus. nebepamenu pavadinimo, buvo kažkas iš seriijos “pagrindiniai žingsniai kaip sukurti knygos istorijai scenarijų”. Mokymus vedė Jessica Brodey, labai charizmatiška moteris bei 18 novelių autorė. Ji ir papasakojo, kad yra parašiusi tą knygą. Mokymuose, beje, buvo pateikta dalis knygos turinio.

Beje, nesuklyskite, knygynuose yra pardavinėjama knyga pavadinimu “Save the cat” (Išgelbėk kačiuką) lietuvių kalba. Tai ne ta pati, nors taip pat verta dėmesio knyga. Paprastoji “Save the cat” versija yra apie scenarijų filmams rašymą/kūrimą.

Knyga mana labai patiko. Autorė rašo tiesiog nuostabiai, jos kalba tokia gyva, kad  nespėjau ir suvokti, kaip greitai perskaičiau knygą. Joje daugybė patarimų ir pavzdžių, kaip dėlioti scenarijus skirtingo žanro/tipo knygoms. Tarkim pasakoja apie tam tikrą žanrą, pateikia esminius žingsnius ir momentus be kurių tokio tipo knyga neapsieitų bei knygų sąrašą, kurios parašytos pagal tą sistemą. Be viso to, prie kiekvieno žanro ji pateikia ir vieną konkretų pavyzdį,  smulkiai išanalizuoja kurią nors minėtą knygą pažingsniui. Ir taip su kiekvienu žanru.

Jei trumpai – Jessica knygoje pateikia 15 žingsnių metodą, kuris padės susprasti, ko reikia, kad istorija užkabintų, būtų lengvai skaitoma, intriguojanti.

Man labai patiko. Knygą skaičiau net tris kartus ir labai tikiuosi, kad išauš diena, kai žinias panaudosiu praktiškai 🤓

O ką jūs esate skaitę šia tema?

Mintys

Manipuliavimas žmonėmis. 2 dalis

Praėjusį kartą kalbėjau apie subtiliąją/užslėptją manipuliaciją. Šįkart apie tai, kaip reaguoti supratus, kad jumis manipuliuoja.

Visų pirma nesitikėkite, kad pakeisite manipuliatorių ar jam/jai ką nors įrodysite. Visgi yra keli dalykai, kuriuos galite padaryti, kad gyventi ir bendrauti tapti lengviau:
📍Užsibrėžti ribas bei pasakyti NE;
📍Jei žmogus jūsų ribų negerbia – apriboti ar net nutraukti bendravimą.

Bet kaip tai padaryti?
Iki šių žingsnių jums teks pasikalbėti su savimi. Atpažinus manipuliavimą, paklauskite savęs:
👉Kokia nauda, jei paklusiu šiam žmogui? Kokia žala?
👉Kokia nauda, jei darysiu taip, kaip aš noriu?
👉Ko aš apskritai noriu?

Tarkim, tėvai reikalauja, kad šventes būtinai švęstumėte tik pas juos, o jūs norite švęsti užsienyje. Mama verkia, įsižeidinėja, o tėvas kaltina esą mamos ir taip silpna širdis…

❓Kokia nauda jei jiems paklusite?
Tėvai nurims ir jūs nejusite kaltės, bet… jausitės pamynę savo principus.
❓Kokia nauda, jei nepaklusite?
Stiprėsite kaip asmenybė, švęsite taip kaip norite, kursite savo tradicijas.

Tam, kad būtų lengviau užsibrėžti ribas, atminkite:
❤️ Jūs ne daiktas ir ne šuniukas, todėl neprivalote niekam paklusti.
❤️ Jūs neatsakingas už kito žmogaus jausmus ir laimę (nebent auginate vaikučius).
❤️Jūs turite teisę turėti savo norus ir kitokią nuomonę, vertybes bei to laikytis.
Jūs neprivalote tenkinti kitų žmonių lūkesčių, pildyti jų svajonių.
❤Jūs neprivalote niekam atsiskaitinėti.
❤️Tikroji pagarba ir meilė yra leisti žmogui būti savimi, priimti jo nuomonę, jausmus ir gerbti sprendimus, net kai su tuo nesutinki.
Jei myli/gerbi žmogų, juk linki jam laimės ir nori, kad jis jaustųsi gerai.

Jei jau nusprendėte, kad norite keisti situaciją, jums teks išmokti pasakyti NE ir padėti vargšui manipuliatoriui paminint jo stiprybes. Kaip tai padaryti, pasakosiu kitame įraše. O prieš mokantis brėžti ribas, labai svarbu suvokti, ko apskritai norite jūs?
Deja deja, bet santykije su manipuliatoriais mūsų norai ir svajonės dažnai būna užmiršti. Ir tai labai nesąžininga.

Iki kito karto
Ar buvo naudinga? 🤓

Mintys

Manipuliavimas žmonėmis. 1 dalis


Visi žmonės kartais manipuliuoja, bet kai kuriems tai tampa gyvenimo būdu, kuris padeda siekti tikslų, gauti dėmesio, meilės ir kontroliuoti kitus.

Tai aktuali tema apie kurią žadėjau jums papasakoti, tad ir pradedu 🤓 informuoju, kad iš viso bus 3 dalys.

👉Manipuliatorius savuosius norus ir tikslus iškelia virš kitų. Tokiam žmogui tikslas yra svarbesnis už pasekmes, o žmonės jam tik daiktai/įrankiai tiems tikslams pasiekti. Manipuliatoriai turi ypač daug lūkesčių aplinkiniams, vengia atsakomybės ir nuolat ją užkrauna kitiems ant pečių. Tokie žmonės pasižymi labai silpna saviverte, turi daug baimių. Juk Stiprios savivertės žmogus kalba atvirai, nieko nekaltina ir puikiai suvokia, kad niekas nieko jam neprivalo, o už savo gyvenimą ir tikslus jis/ji yra atsakingas tik pats.

👉Pati manipuliacija būna skirtingų rūšių. Turbūt net neverta kalbėti apie tą, atvirąją, kai jums tiesiai šviesiai grasina:
-“Jei dar taip padarysi, aš išeinu iš namų”;
-“Jei tau kas nors nepatinka, gali ieškotis kito darbo”.
Tokiu atveju nelieka jokių dvejonių, kad jumis manipuliuoja, kyla natūralus pyktis, tad ir reaguoti tampa daug lengviau.

👉Pati bjauriausia manipuliacija yra užslėptoji ir subtilioji. Ji labai klaidina ir verčia jaustis kaltu. Toks žmogus iš šono gali atrodyti labai mielas, geras ir išsilavinęs, jis nerėkia, nesikeikia ir tiesiogiai negrasina.

🤓Pakalbėkime apie tai, kas rodo tokio tipo manipuliaciją?

📍Po bendravimo jūs jaučiatės sutrikęs, kankina kaltės jausmas, baimės, nesuprantate, kas vyksta. Jaučiatės blogu žmogumi.
📍Su jumis kalba užuomenomis, tiesiogiai nepasako, ko nori – tikisi, kad atspėsite, ko tas žmogus nori. Gali vartyti akis, verkti, prisigalvoti ligų ir kitaip siekti, kad jūs paklustumėte ir padarytumėte, ko jie nori.
📍Manipuliatorius nuolat vaidina vargšą/nuskriaustąjį/bejėgį ar silpnesnį nei yra iš tiesų.
📍Gali išvartyti žodžius pagal save. Kaltina, kad niekas jo nesupranta.
📍Užkrauna ant kitų savo atsakomybės, sudaro įspūdį, kad kiti jiems kažką privalo.
📍Prikišinėja praeities klaidas, primena pokalbius.
📍Prisidenginėja noru jums padėti, kad galėtų kištis į jūsų gyvenimą ir kontroliuoti.
📍Jūsų žodžius/klaidas panaudoja prieš jus.
📍Manipuliatoriai mėgsta frazės – manęs niekas nepalaiko, aš pati blogiausia (-ias), visiems ant manęs nusispjauti ir pan.
📍Manipuliatoriai gali prikalbėti žiaurių dalykų, o vėliau viską išvartyti taip, kad jūs neva ne taip supratote ar esate per jautrus. Su jumis neva neįmanoma pasikalbėti.
📍Verčia jus jaustis atsakingais už jų emocijas, nuotaiką, gyvenimo sėkmingumą.
📍Vis peržengia jūsų asmenines ribas, negirdi NE.
📍Mėgsta uždavinėti gudrius klausimus.
📍Jums pasiguodus/pasiskundus, manipuliatorius tuoj pat dės atsakomąjį “o mano jausmai/o kas mane supras” ir pan.
📍Manipuliatoriai nepripažįsta savo klaidų ir yra linkę neigti, kad kažkada kažką sakė.
📍Užkrauna kitus darbais, kuriuos gali padaryti patys.
Ir t.t.

👉 Apie tai, kaip bendrauti su tokiais žmonėmis, pakalbėsiu kitame įraše.


O jums, ar įdomu? Ką dar norėtumėte sužinoti? Ir kokiais bruožais pasižymi jūsų manipuliatoriai?

Knygos

Sedonos metodas. Hale dwoskin

Ši knyga skirta tiems, kuriuos kartais ar dažnai kankina psichologinė įtampa, baimės, nerimas. Taip pat tiems, kurie vis neišsilaisvina iš žalingų įpročių, depresijos, nepasitenkinimo gyvenimu, turi įsisenėjusių įsitikinimų, kurie labai trukdo.
Knygas autorius yra Sedenos metodo mokymų įkūrėjas ir mokytojas, kuris, beje, savo žinias pristato ir tokiuose visiems žinomuose filmuose kaip “The Secret” bei “Letting go”.

Punktais pavardinsiu man labiausiai įsitrigusias mintis ir taip perteiksiu jums kūrinio esmę.

Taigi pradėkime:
📍Emocijos yra atskira energija, su kuria nereikia tapatintis. Pvz. jūs nesate piktas, o tiesiog pykstate ir pan.
📍Nėra gerų ar blogų emocijų, jos tiesiog yra ir tiek. Kartais mes pykstame, kartais džiaugiamės. Visos emocijos yra geros ir normalios. Nereikia bijoti pykčio, liūdesio, agonijos ar kitų jausmų.
📍Knygoje autorius išskiria pagrindines emocijas, skirsto jas lygmenimis ir taip analizuoja, kokioje “stadijoje” yra žmogus ir kodėl (labai įdomi dalis).
📍Žmogaus gyvenime problemos kyla tuomet, kai šis prisiriša prie kokios nors emocijos, nuolat apie tai galvoja, nuolat tai išgyvena ir labai viską sureikšmina. Tarkim, jus ant kažko labai pykstate, ar kažko labai bijote, o gal su pernelyg didele aistra siekiate kokio nors tikslo.
📍Nėra gerai prisirišti ir prie  vadinamųjų “gerųjų” emocijų bei tikslų. Kartais žmonės būna pernelyg aistringi ar džiaugsmingi. Kuo stipriau kažko norite, sureikšminate, galvojate – tuo labiau tai atitolinate. Tai nereiškia, kad svajoti ir siekti tikslų yra blogai. Autorius kalba apie tai, kad kai paleidžiame lūkesčius/stiprius norus ir tiesiog mėgaujamės procesu leisdami įvykti betkam – visuomet būna geresnis rezultatas.
Jis buvo pateikęs puikų pavyzdį apie pinigus.
Yra žmonės, kuriems jų vis stinga – jie daug dirba, verčiasi per galvą, vis skundžiasi, vaikosi kiekvieno euro, svajoja apie dieną, kai pralobs. Ir kuo labiau jie bėga paskui pinigus, tuo toliau pinigai bėga nuo jų.

📍Kiekviena emocija kyla iš kurio nors bazinio poreikio. Poreikiai būna kontrolės, saugumo, pripažinimo/meilės. Kažkas aria darbe ir nori užsidirbti daug pinigų bei nusipirkti namą dėl to, kad jaučiasi nesaugiai, o kitas žmogus to gali siekti, nes jam svarbus kitų požiūris į jį/ją.
📍Aptariama nemažai potemių, kalbama apie įvairias gyvenimo sritis, tikslų siekimą, darbą ir pan. Tai padeda labiau suvokti, kad Sedonos metodas pritaikomas betkur.
📍Na ir žinoma visoje knygoje, kiekviename skyrelyje skirtinga forma jis pasakoja apie patį Sedonos metodą, pateikia klausimus-pratimus, kuriuos rekomenduojama daryti čia ir dabar.

Buvo ir nelabai patikusių dalykų. Tarkim, knygoje tikrai labai daug pasikartojimų, nepatiko daug prikištų citatų (mokymų dalyvių atsiliepimai), kurios man per saldžios ir labai jau “American style”. O šiaip viskas gerai. Knygos nedrįsčiau vertinti 5 balais iš 5, bet galiu drąsiai duoti kokius 3.5 ar net 4 balus. Manau, kad tai tikrai dėmesio vertas skaitinys, BET noriu pridurti, kad jei tik tik “šviežiai” pradėjote domėtis psichologinėmis temomis, nepradėkite nuo šios knygos.

Jei trumpai – knyga tikrai gana gera ir įdomi. Jei jaučiate, kad kažkuriose gyvenimo srityse nesiseka, o emocijos neretai ima viršų ir labai išvargina – paskaitykite. Ir būtinai padarykite siūlomus pratimus. Aš juos dariau ir galiu pasakyti, kad poveikis tikrai yra. Net ir dabar užplūdus nemaloniems jausmais padarau pratimus. Jie veikia, o baigus mokymus, tikiu, kad poveikis būtų dar stipresnis  🩹❤️

Mintys

Ar jūs mokate kritikuoti?

Kritika gali būti labai naudinga, jei ją išsakote tinkamai. Bet kokia ta tinkama kritika?🤔

Pastebėjau, kad daug kas iš žmonių visiškai nežino apie tokį dalyką kaip sumuštinio principas. O nemokėjimas išsakyti kritiką gali įžeisti kitą žmogų, o ir šiaip – tokia kritika yra bevertė ir nekonstruktyvi. Žmogaus psichika automatiška priešinasi, jei žmogus yra kaltinamas/kritikuojamas/puolamas/jam bandoma sukelti gėdą.

📌Jei drėbiate kritiką (vaikams, vyrui, kolegoms, draugams ar dar kažkam) tiesiai šviesiai ir grubiai – garantuoju 100proc. kad nepakeisite nei to žmogaus, nei jo elgesio, nei situacijos.

📌Buka kritika skatina pasipriešinimą. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų pasakęs “kaip naudingai mane sušiko, kitą kartą būtinai pasielgsiu kitaip/tai ženklas man keistis”. Jūs pažįstat tokių?

📌Bloga kritika yra tiesmuka, neargumentuota, neturinti tikslo, pasakyta valdant emocijoms. Na, pavyzdžiui:
– Šita knyga/filmas/paveikslas yra tragiški.
– Kaip tu galėjai taip siaubingai atlikti darbą?
– Tu idiotas!
– Tas restoranas visiškai siaubingas.

📌Psichologai sako, kad tai, kaip kritikuojama kitus, daug pasako apie mus pačius. Žmogus, kuris myli save, mylės ir stengsis suprasti kitus. Aš dar pridėčiau ir tai, kad kartais mums tiesiog trūksta žinių, kaip tinkamai pateikti kritiką ir nemokame palaukti, kol emocija nuslūgs.

🥪Prie ko čia tas “sumuštinio” principas?
Jis paaiškina, kaip tinkamai išsakyti kritiką, kad kitas žmogus jus išgirstų.
Buitiškai tariant, tai reiškia – pasakyk kažką gero, tuomet kalk pastabą, pabaik geru.
Šį principą žino (tikiuosi) didžioji dalis vadovų ir jis nuostabiai veikia.

🤔Kaip tai atrodo praktikoje?
Visų pirma, prieš kritikuojant, apsvarstykite, ar jūsų nuomonė kažką pakeis. Tai esminis momentas.

O dabar pavyzdys iš mano gyvenimo. Kartą vadovas pasikvietė mane pabarti ir pabarė štai taip:

“Rasa, noriu tau padėkoti už atsakingai atliekamą darbą. Matau, kad stengiesi ir tavo rezultatai tai rodo. Jei tau pavyktų mažiau kalbėti pašalinėmis temomis darbo metu, būtų išvis puiku. Gerai, kad tai netrukdo tavo rezultatams, bet kitiems kartais būna sunku susikaupti. Tikiuosi, kad supranti mane teisingai. Dar kartą ačiū už tavo pastangas, esi šauni darbuotoja”.

O galėjo tiesiog drėbti “Kiti darbuotojai skundžiasi, kad tu daug kalbi. Nenoriu, kad tai pasikartotų”.

Jaučiate skirtumą?
Turbūt ir patiems smagiau ir lengiau priimti, kai kartu prie kritikos pridedama kažkas teigiamo.

Ir dar – visuomet galvokite, ką ir kaip sakote. Niekas taip nežeidžia, kaip žodžiai. Apie tai daug kalbu ir savo naujoje knygoje. Mes nežinome, kiek pažeidžiamas žmogus yra už telefono ekrano, tad būkime atsakingi ir atsargūs ❤️

Kviečiu draugauti Instagram’ą, kur reiškiuosi daug daugiau: https://www.instagram.com/rasa.raso/?hl=ur

Rasa

Knygos

Sadistas. Asta padagaitė

PAGALIAU keliu apžvalgą ir ne šiaip apie kokią skystalinę, bet tikrai kietą knygą 💪
Tai istorija apie moterį, kuriai gerokai per trisdešimt – ji sėkminga, graži ir talentinga, bet meilės fronte vieniša. Netikėtomis aplinkybėmis ji susipažįsta ir romantinius santykius užmezga su nuo pirmų akimirkų įtartinu ir buitiškai tariant “marozišku” vyruku. Vilijos instinktai rėkia bėgti šalin, visi ženklai skalambija pavojaus aliarmus, bet ji, išrankioji dama, kažkodėl pasilieka. Vėl ir vėl.

Aš nepasakosiu, kas vyksta jų santykiuose, bet turbūt numanote, apie ką eina kalba. Autorė romaną kūrė semdamasi patirties iš artimos aplinkos ir keletos moterų istorijų. Ir tikrai, tik savo akimis tai matęs bei patyręs žmogus, gali viską aprašyti taip įtikinamai ir realistiškai.

Turbūt beveik visi mes savo aplinkoje turime nesveikų santykių pavyzdžių, bet ne visi žinome, kas išties vyksta aukos galvoje. Kraupstame, bet nesuvokiame, kodėl moterys prisiriša prie siaubūnų? Kodėl leidžiasi suplakamos su šūdais šimtus kartų? Kodėl atleidžia, nors akivaizdu, kad tai kartosis? Romanas leidžia pažiūrėti į tokius santykius iš arčiau.

Knyga baisi, bet gera. Ir nors skaitymo pradžioje man buvo sunku įsivažiuoti, vėliau negalėjau sustoti. Baisėjausi ir pykau. Ir ne tik ant agresorius, bet ir aukos. Buvo tiek jausmų, kad ojojojoj!

Mano reziume – aš sakau bravo. Man patiko, nors tikrai nežinau, kaip susiskaitytų žmonėms, kurių gyvenimuose visuomet buvo tik šviesa.

Vienintelė pastaba, kurią galiu pasakyti – jei autorė būtų skyrusi daugiau dėmesio papasakoti apie Vilijos ir Kristoforo vaikystę (apie jo praeitį neužsiminė) ir kaip susiformavo jų asmenybės, turbūt būtų dar geriau.

Tai tiek,
Vistiek duodu 5 balus iš 5, tik informuoju, kad silpnesnių nervų skaitytojus gali šokiruoti.

O jūs ar skaitėte?

Kviečiu draugauti Instagram, kur kelių dar daugiau tekstų:
https://www.instagram.com/rasa.raso/