KNYGA: Augant Kainui

Augant Kainui – knyga, kurią privalu perskaityti visoms mamoms ir tėčiams, auginantiems berniukus

Net nežinau nuo ko pradėti šia apžvalgą. Knyga tiesiog nuostabi ir verta pačių gražiausių atsiliepimų. Baigiau ją skaityti vakar, vis dar skendžiu pamąstymuose, vartau pribraukytys puslapius iš kurių planuoju išsirašyti tam tikras frazes, kurių, beje, buvo labai daug. Tai turbūt pirma knyga mano gyvenime, kurioje tiek daug pasibraukiau. Viskas atrodė taip aktualu, artima, jautru ir svarbu…

Aš auginu du berniukus. Vienam greitai sueis penkeri, o kitam dar vos aštuoneri mėnesiai. Nors iki savo berniukų gimimo ir jiems gimus perskaičiau nemažai naudingos literatūros, turbūt nė viena knyga neprilygs šiai. Skaitydama ir liūdėjau, ir ašarą nubraukiau, momentais padėdavau ją į šoną ir paskęsdavau savo mintyse, prisiminimuose ape savo tėti, brolį, senelį, kai kuriuos bičiulius, giminaičius. Po šios knygos, rodo, pamačiau juos kitu žvilgsniu, supratau, kas vyksta jų viduje. Beje, paraleliai su manimi šią knygą skaitė ir mano vyras. Jis nėra uolus skaitytojas, bet tikrai ne kartą pasakė, kad knyga labai gerai. Pirmuosius skaitymo vakarus abu labai diskutavom. Vyrui kilo prisiminimai iš jo vaikystės, man iš manosios, tad tikrai turėjom apie ką pasikalbėti.

Apie ką ši knyga?
„Augant Kainui“ parašė du psichologai iš JAV. Abu aktyviai dirba mokyklose su berniukais ir paaugliais. Šią knygą parašė norėdama sulaužyti tradicinį požiūrį į berniukų auklėjimą, kuris, jų nuomone, metų metus yra neteisingas ir žalojantis. Psichologai knygoje nagrinėja įvairias problemas, kurias įprastai patiria berniukai bei juos auginantys žmonės (turinyje, kurį nufotografavau, pamatysite konkretų temų sąrašą). Man labiausiai patiko skyriai „Berniukas ir tėtis“ bei „Berniukas ir mama“, kuriuose buvo rašoma apie tai, kokią įtaką vaiko gyvenime daro vienas ir kitas „gimdytojas“. Realiai knygoje išgvildentos visos įmanomos temos. Čia kalbama apie berniukų uždarumą, aktyvumą, pykčio proveržius, taip pat su pavyzdžiais aptariamos  tokios temos kaip berniukai ir alkoholis, narkotikai, nusikalstamumas, depresijos, pirmoji meilė. Daug kalbama apie griežtą drausmę ir kitomis svarbiomis temomis.
Jei trumpai – šioje knygoje ypač konkrečiai, aiškiai, su pavyzdžiais bei tyrimais pasakojama apie tai, kaip šiuolaikinis požiūris į berniukų auklėjimą paveikia jų psichiką, elgesį ir kaip mes visa tai galime pakeisti. O keisti būtina – juk norime, kad mūsų sūnus užaugtų laimingais žmonėmis.

Na, o dabar keletas minčių iš knygos, kurios man labai patiko:
– Berniukai lyginant su mergaitėmis, auginami skirtingai. Iki šiol dauguma tėvų drausmina sūnus jiems pravirkus ar emocingiau į ką nors sureagavus. Iš berniukų reikalaujama tvirtumo, jų uždarumas daugumai atrodo visiškai normalus dalykas į kurį nevertą kreipti dėmesio. Taip po truputį slopinamos berniukų emocijos, kurios su laiku tampa tokios skurdžios, kad šie nesugeba net suvokti, kaip patys jaučiasi, tampa pikti, šalti, uždari.

– Mūsų kultūra kuria iškreiptą berniuko įvaizdį. Tos savybės, kurios yra visiškai normalios, dažnai laikomos blogomis (fizinė energija, drąsa smalsumas, veiklumas). Maži berniukai dažnai būna labai aktyvūs, nenustygsta vietoje, mėgsta eksperimentuoti, o mes (tėvai, auklėtojai, mokytojai) tai vertiname kaip nepaklusnumą, neišauklėjimą ir pan.

– Nuo pat mažų dienų berniuką paveikia tokie stereotipai, kaip „Vaikino niekas negerbs, jei jims kalbėti apie savo jausmus, problemas“, „Vyras turi būti fiziškai stiprus“, „Vyras neturi dirbti buities darbų“ ir pan. Tokie stereotipai ypač slopina vaikų emocinį sąmoningumą.

– Uždarumas, niūrumas, tylumas dažnai laikomi visiškai normaliais berniukų charakterio bruožais, o baimė, nerimas ir liūdesys vertinami kaip „nevyriški“ jausmai. Neleisdami berniukams liūdėti, bijoti ir nerimauti – patys to nesuvokdami užauginame šaltus, bejausmius vyrus, kurie stokoja empatijos.

– Berniukams labiau nei mergaitėms reikia judesio, fizinės iškrovos, tad svarbu jiems suteikti sąlygas judėti tiek, kiek reikia ir to neslopinti. Deja, daugumoje mokyklų iki šiol nėra sąlygų normaliai pasiausti per pertraukas ar net judėti pamokos metu, kas kai kuriems vaikams yra tiesiog būtina. Per judėjimą berniukai pašalina susikaupusius jausmus bei įtampą.

– Dauguma tėčių (ir net mamų) vengia prislietimų, bučinių, apkabinimų ir nuoširdaus pasakymo „myliu“, o būtent tai yra vienas iš svarbiausiu vaiko poreikių. Net būdamas paaugliu, berniukas trokšta šilumos ir apkabinimų. Visuomenėje įsigalėjusi nuostata, kad bučiniai ir apsikabinimai nuo tam tikro amžiaus gali lemti berniuko polinkį į homoseksualumą tėra mitas, kurį jau seniai paneigė įvairūs tyrimai.

– Agresyvus, aikštingas, arogantiškas, piktybinis berniukas ar paauglys tėra pažeidžiamas, meilės ir pripažinimo siekiantis vaikas. Tiesiog jis to nesupranta. Kuo berniukas „piktesnis“, tuo didesnę tuštumą, liūdesį ir skausmus nešiojasi viduje.

– Norime tai pripažinti ar ne, bet visų pirma mes, tėvai, suformuojame savo vaiko charakterio savybes. Mūsų, tėvų pareiga, yra ne parodyti vaikui, kad mylime tokį, koks jis yra, kad visos emocijos yra normalios ir nėra jokių moteriškų ar vyriškų jausmų. Berniukui svarbu jausti pagarbų palaikymą, gauti fizinės šilumos ir tiesioginio dėmesio, kurį galime parodyti leisdama laiką kartu.

– Šiuolaikinis požiūris į vyriškumų dažnai esti neteisingas. TV, internetas skelbia, kad tikras „kietas“ vyras geria daug alaus, vairuoja prabangų automobilį, yra stiprus ir raumeningas. Tokia vyriškumo samprata nedera su su emociniu sąmoningumu ir dėmesingumu, iškelia neteisingus standartus.

Ir tai tik mažytė dalis minčių, kurios man patiko… 🙂

Žodžiu, knyga tikrai puiki. Skiriu 5 balus iš 5.
Be galo džiaugiuosi ją perskaičiusi ir jau ruošiu knygą skolinimo maratonui.

O jūs ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *